Literatūra

Fi­lo­so­fi­jos šikš­nos­par­niai

(ir apie li­be­ra­liz­mą) ALEK­SANDR PIA­TI­GORS­KIJ Šie pa­mąs­ty­mai ne apie An­gli­ją ir ne apie Lon­do­ną. Bet jie iš Lon­do­no. Ir tai la­bai svar­bu, nes nė­ra tas pats, iš kur mąs­to­ma, ypač kal­bant apie to­kį ne­aiš­kų ir abst­rak­tų da­ly­ką kaip fi­lo­so­fi­ja.

Ne­ti­kė­ti pro­tin­giau? Ne­juo­kin­kit!

TO­MAS TAŠ­KAUS­KAS Alis­ter McGrath, Jo­an­na Col­li­cutt McGrath. Daw­kin­so iliu­zi­ja? At­eis­ti­nis fun­da­men­ta­liz­mas ir die­viš­ku­mo nei­gi­mas. Iš an­glų k. ver­tė As­ta Pet­rai­ty­tė. K.: Vox altera, 2012. 95 p. Kai pir­mą kar­tą skai­čiau Ri­char­dą Daw­kin­są, ne­ga­lė­jau su­lai­ky­ti iro­niš­kos šyp­se­nos.

Ir­kla­vi­mo va­do­vė­lis

GIN­TA­RĖ BER­NO­TIE­NĖ Do­nal­das Ka­jo­kas. Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­me­nys. Ro­ma­nas. V.: Ty­to al­ba, 2012. 279 p. Ką tu re­gi, tė­ra van­de­ny at­si­mu­šęs še­šė­lis, Jis ne gy­vy­bė ko­kia: su ta­vim čia at­ėjo ir bū­na. Jis ir nu­eis su ta­vim, jei tu pa­jėg­tum nu­ei­ti. Ovi­di­jus, „Me­ta­mor­fo­zės“

Širdis ir skrandis

KRIS­TI­NA TA­MU­LE­VI­ČIŪ­TĖ Re­gi­nai Bū­na die­nų, kai no­ri­si žliumb­ti, bet aša­rų, ro­dos, nė­ra. To­kio­mis die­no­mis pri­si­me­nu, ką man sa­ky­da­vo vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja, kai, bū­da­ma še­še­rių, gru­pė­je nuo­la­tos aša­ro­da­vau, pa­ti ne­ži­no­da­ma ko­dėl.

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Svei­kos, ma­my­tės,

ar­ba Dvi­aukš­čiai ke­lio­nių sap­nai KALAMBIJA PIKČERS Fo­ru­mes­ka (ištrauka)

CHARLES BUKOWSKI

CHARLES BUKOWSKI. Eilės

Du veiksmai kantrybės

PAULINA DRĖGVAITĖ Nė­ra kvai­les­nio jaus­mo, kaip lauk­ti žmo­gaus, ku­ris ne­pa­si­ro­dys.

Esi

GAB­RIE­LĖ ALEK­SAN­DRA­VI­ČIŪ­TĖ Bū­ti ar ne­bū­ti… kal­bi­nin­ku? Štai kur klau­si­mas. Ir kiek daug ne­ži­nios ta­me bū­ti. Kiek dar daug rei­kia su­vok­ti apie žo­dį, ku­rį jau dvi­de­šimt me­tų var­to­ju, bet ku­rio gal­būt vi­sai ne­pa­žįs­tu. To­kia jau ta var­to­to­jų vi­suo­me­nė – imi, kiek ga­li, pri­si­kem­ši, kiek (ne)tel­pa, o ar su­virš­kin­si, pa­gal­vo­ji post fac­tum

Dar ilgas kelias prieš akis

LIDIJA ŠIMKUTĖ