Literatūra

Tu esi kny­gos vei­kė­jas

AUŠ­RA KA­ZI­LIŪ­NAI­TĖ Vik­tor Pe­le­vin. T. Ro­ma­nas. Iš ru­sų k. ver­tė Ire­na Po­ta­šen­ko. V.: Me­to­di­ka, 2012. 352 p. Kaip ir vi­so­se Vik­to­ro Pe­le­vi­no kny­go­se, 2009 me­tais pa­si­ro­džiu­sia­me ro­ma­ne „T.“ trykš­te trykš­ta au­to­riui bū­din­go hu­mo­ro šal­ti­niai. Jau kny­gos pra­džio­je prie ki­tų dvie­jų iš­kal­bin­gų epig­ra­fų pa­tei­kia­mas sa­ki­nys nu­tei­kia skai­ty­to­ją šė­lio­nėms rim­tu vei­du ar­ba rim­tiems klau­si­mams, nar­plio­ja­miems su šyp­se­na

Stasės Lygutaitės eilėraštis

ANONIMINIS AUTORIUS Stasė Lygutaitė. Debesys žiemos danguj. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2012. 96 p. Kas vertintina šiandieninėje lietuvių poez­ij­o­je: tikrumas sakralumas moteriškumas

Pra­ras­to lai­ko tėk­mės bei­eš­kant

ER­NES­TAS NO­REI­KA Jo­nas Jakš­tas. Iš paukš­čio sap­nų. Ly­ri­ka. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 171 p. Vi­suo­met keis­ta pra­dė­ti ką nors nag­ri­nė­ti, nes, vos pa­ė­mus į ran­kas plunks­ną ar pri­glau­dus pirš­tus prie kom­piu­te­rio kla­via­tū­ros, ne­ži­nia, ką pa­vyks at­ras­ti.

Ta­ra­ko­nų traiš­ky­mas

MA­RIUS PO­VI­LAS ELI­JAS MAR­TY­NEN­KO Pa­me­ni, kai kie­me vi­si var­žė­mės, kas gra­žiau apie ta­ve pa­sa­kys. Tą­kart lai­mė­jau pa­sa­kęs, kad gra­ži tu kaip sau­lė. Ži­nai, ne pats tai su­gal­vo­jau. At­si­me­nu, te­ta la­bai mėg­da­vo vie­ną dai­ną, ku­rio­je tie žo­džiai bu­vo skir­ti tė­vy­nei.

Var­dai

SKIR­MAN­TAS KNIE­ŽA Aš ne­tu­riu var­do, tur­būt ir Tu jo ne­tu­ri, nes štai aš į Ta­ve krei­piuo­si abst­rak­čiai, var­to­da­mas ne­aiš­kią for­mą, mo­kyk­lų ko­ri­do­rių la­bi­rin­tuo­se va­di­na­mą as­me­niu, bet ne as­me­ny­be, tuš­čiu žo­džiu, skir­tu su­pap­ras­tin­ti ir su­pras­ti pa­sau­lį, bet ne žo­džiu, at­spin­din­čiu Ta­vo iš­skir­ti­nu­mą.

Ge­ni­jus svei­ki­na po­etą Eu­ge­ni­jų

JŪ­RA­TĖ SKRE­BIŠ­KY­TĖ (Kny­gos pri­sta­ty­mo sce­na­ri­jus) Vei­kė­jai: Sal­va­do­ras Dalí, po­etas Eu­ge­ni­jus, pro­fe­so­rė dei­vės var­du, gar­si eseis­tė, ge­ras po­eto drau­gas po­etas, vie­nas ki­tas lei­dyk­los at­sto­vas, kri­ti­kė tuo pa­čiu dei­vės var­du, ke­le­tas kal­ban­čių skai­ty­to­jų.

Sentimentalus pasakojimas apie raganas ir karą

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ No­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie tai, kas man jau se­niai gu­li ant šir­dies. Aiš­ku, kal­bė­siu ne apie kau­lus ir odą. Net­gi ne apie krau­ja­gys­les. Ir ne apie sve­čią, gy­ve­nan­tį pas mus jau an­tra sa­vai­tė.

Apie tin­gi­nys­tę, men­ku­mą ir nai­vu­mo te­ra­pi­ją

BEATRIČĖ JUŠKAITĖ Be­ne daž­niau­siai ma­ne ap­nin­kan­ti li­ga yra tin­gi­nys­tė. Tos pa­vo­jin­gos gy­va­tės nuo­dai vei­kia grei­tai ir il­gam nu­gramz­di­na į gy­ve­ni­mo per­tek­liaus bū­se­ną. Kal­bu apie tai, kai no­ri­si so­čiai pri­krau­ti pil­vą, tū­no­ti ap­si­tū­lo­jus per di­de­lė­mis dra­pa­no­mis, mis­ti at­ra­jo­to­mis kas­die­nos ak­tu­a­li­jo­mis ir trū­ny­ti sa­vo pa­ties sul­ty­se.

Ruduo. Purgatorium*

TOMAS VAISETA Kenks­min­gu­mas. Tur­būt prieš še­še­rius me­tus tuo pa­čiu lif­tu lei­do­mės tri­se: Ka­le­bas, L. ir aš. Jie sto­vė­jo, aš gu­lė­jau.

Ežiu­kas ma­no eg­zis­ten­ci­nia­me rū­ke

ER­NES­TAS NO­REI­KA Pra­si­dė­jus keis­tiems me­džių strip­ti­zo se­an­sams, jau­čiuos įspraus­tas tarp sie­nų. Jos vis ban­do su­ar­tė­ti, vie­na ki­tą su­šil­dy­ti lau­žy­da­mos ma­no gy­ve­ni­mo kau­lus, o šie by­ra į ši­pu­lius ir ro­dos, kad snin­ga. Ir ne­ži­nia, ko­dėl ma­no eg­zis­ten­ci­nis taš­kas pa­ka­bin­tas ant vir­vu­tės kvad­ra­ti­nė­je sie­nų ap­sup­ty