Literatūra

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Už­lip­ti ant…

KOS­TAS POŠ­KUS Žiū­ri į me­džių vir­šū­nes, gė­rie­si mė­ly­nu dan­gu­mi slen­kan­čiais bal­tais de­be­sė­liais ar juo­da­me dan­gu­je ži­ban­čio­mis rug­pjū­čio žvaigž­dė­mis ir stai­ga slys­tel­ni.

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS. Eilės

SARA POISSON. Eilės

ROSANA LUKAUSKAITĖ. Eilės

Gra­jaus­ki­nė ho­me­o­pa­ti­ja: trys la­šai ma­nie­ros pa­pras­tu­mo ki­bi­re

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Gin­ta­ras Gra­jaus­kas. Is­to­ri­jos apie nar­sų­jį ri­te­rį Tenk­sa­lo­tą ir dra­ko­ną mis­te­rį Kaind­lį. Dai­li­nin­kė Li­na Ku­sai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 136 p. Iš­sa­mią, net įkve­pian­čią nau­jau­sios Gin­ta­ro Gra­jaus­ko kny­gu­tės re­cen­zi­ją „Šiau­rės At­ėnų“ praėjusių metų 48-aja­me nu­me­ry­je jau spė­jo pa­ra­šy­ti Arū­nas Bra­zaus­kas.

Su kny­gos „ply­ta“ ran­ko­je – is­to­ri­jos re­konst­ra­vi­mas šiuo­lai­ki­niam te­at­rui

RI­MA PO­CIŪ­TĖ Ar­vy­das Juo­zai­tis. Gy­vų­jų te­at­ras. Is­to­ri­nių as­me­ny­bių dra­mos. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 485 p. Pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 3 d. Ra­šy­to­jų klu­be bu­vo pri­sta­ty­tas Ar­vy­do Juo­zai­čio dra­mų rin­ki­nys „Gy­vų­jų te­at­ras“. Tai la­bai so­li­di be­veik 500 pus­la­pių dra­mi­nės kū­ry­bos kny­ga, to­kių šio žan­ro lei­di­nių Lie­tu­vo­je se­niai nė­ra bu­vę, to­dėl jos pa­si­ro­dy­mą rei­kė­tų lai­ky­ti svar­biu mū­sų kul­tū­rai įvy­kiu.

Ka­lė­di­nės min­tys

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Vis klau­siu Die­vo: – Die­ve, ko­dėl toks gy­ve­ni­mas ir kam jis toks rei­ka­lin­gas? – Ne ta­vo rei­ka­las. Pa­čiam ten­ka iš­si­aiš­kin­ti. Aiš­ki­nuo­si nak­ti­mis, kai už­mig­ti ne­ga­liu.

Ge­or­ge’as Or­wel­las: tarp pro­pa­gan­dos gir­nų

MARIUS PLEČKAITIS Sau­sio 23-iąją su­ei­na še­šias­de­šimt tre­ji me­tai, kai pa­sau­lis ne­be­tu­ri Ge­or­ge’o Or­wel­lo. Per tuos me­tus au­to­riaus vei­das ir ver­ty­bės bu­vo kei­čia­mi ir ki­to sa­vai­me.

Kup­ra­nu­ga­riai iš­gel­bės pa­sau­lį

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ – Koks keis­tas gy­vū­nas yra kup­ra­nu­ga­ris. Už­snig­ti mū­sų lau­kai, pa­vie­nės tro­bos ir ne­iš­sen­kan­tis be­vil­tiš­ku­mas. Kuo tau ne dy­ku­ma? Gal­būt dėl to toks at­ski­ru­mas? Juk ži­nai, žie­mą už­pus­tys ir nie­kas ne­pa­dės…