Literatūra

As­pi­dist­ros įvaiz­dis Bri­tų im­pe­ri­jos kla­sių ko­vo­je

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ge­or­ge Or­well. La­pok, as­pi­dist­ra. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ar­vy­das Sa­bo­nis. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 278 p. Or­wel­lo ki­taip ne­pa­im­si, kaip tik pa­si­rai­to­jęs ran­ko­ves ir į dar­bą „at­si­ne­šęs“ at­sa­kin­gai. Ne to­dėl, kad kny­gos bū­tų la­bai su­dė­tin­gos sti­liu­mi ar min­ties kon­tra­ban­da.

Pa­pras­ti da­ly­kai ne­pa­pras­tai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ Ju­lius Ke­le­ras. 66 is­to­ri­jos. Dailininkė Kamilė Gužaitė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 36 p. Šiek tiek ne­jau­ku, kai kny­go­je vyks­ta var­žy­tu­vės. Tie­sa, daž­niau­siai vie­nas su ki­tu var­žo­si vei­kė­jai.

De­sak­ra­li­zuo­ta Bib­li­ja ir sak­ra­li­zuo­tas ly­tiš­ku­mas

DALIA ZABIELAITĖ Mar­ga­ret At­wo­od. Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ni­jo­lė Re­gi­na Chi­je­nie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 333 p. „Vie­nas iš da­ly­kų, ku­rių ven­giau šia­me ro­ma­ne, tai pa­vaiz­duo­ti kaž­ką, kas ne­bū­tų įvy­kę mū­sų pa­sau­ly­je“, – taip šiuo­lai­ki­nė Ka­na­dos ra­šy­to­ja kal­ba apie šį sa­vo ro­ma­ną.

Vi­di­nis krau­jo gy­vū­nas

ER­NES­TAS NO­REI­KA Kar­tais die­nų die­nas pra­lei­džiu sto­vė­da­mas ant gal­vos. Iš ko­jų su­te­ka krau­jas į kau­li­nę am­fo­rą, pri­pra­tęs prie grei­to ėji­mo, pri­vers­da­mas už­vir­ti ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­sį ar­ba­ti­nu­ką.

Atėjęs iš kito laiko

JONAS STALIULIONIS Vie­ną va­ka­rą, pa­si­rau­sęs so­do na­me­ly­je su­vers­tų po­pie­rių krū­vo­je, iš­si­trau­kiau se­ną api­ply­šu­sį žur­na­lis­ti­nį blok­no­tą ir įni­kau var­ty­ti. Su­do­mi­no At­gi­mi­mo lai­kais ir pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais už­ra­šy­ti su­si­ti­ki­mų su par­ti­za­nais, ry­ši­nin­kais, trem­ti­niais įspū­džiai, po­kal­bių nuo­tru­pos ir…

Jo­nu­kas ieš­ko ma­mos

TOMAS DIRGĖLA Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nas, ja­me – te­le­vi­zi­jos stu­di­ja, pil­na žiū­ro­vų. Ant kė­džių sė­di trys mo­te­rys – NA­TA­LI­JA, MA­RI­NA, BO­ŽE­NA, ša­lia jų – JO­NU­KAS ir VE­DĖ­JAS.

GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

Būtis nulemia sąmonę

KĀRLIS VĒRDIṆŠ Karlis Vėrdinis (g. 1979) – vienas ryškiausių šiandieninių latvių poetų, taip pat žinomas kaip vertėjas ir literatūros tyrinėtojas.

2013-ie­ji. Įžan­ga į po­stka­pi­ta­lip­sę

LI­NAS KRA­NAUS­KAS Pra­ėjus ei­li­nei ir ne­įdo­miai pa­sau­lio pa­bai­gai (tas pats pa­sa­ky­ti­na apie Ka­lė­das ir ki­tas „di­dži­ą­sias šven­tes“), ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir pa­svars­ty­ti apie ci­vi­li­za­ci­jos, prie ku­rios esa­me pri­pra­tę, ir kul­tū­ros (kaip pa­gei­dau­tų ra­di­ka­lus eko­lo­gas Der­ric­kas Jen­se­nas) griu­vi­mo sce­na­ri­jus.

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.