Literatūra
Prancūziška antienos filė
DŽIUGAS JUODKAZIS Pokalbis restorano virtuvėje – Gerai, dabar žiūrėk! Imi bulves, verdi keturias minutes. Salierus, moliūgų sėklas, antieną skrudini minutę. Tada sudedi baklažanus ir įberi truputį pipirų! Aišku? Pakartok.
Pasignalizuok
VALDAS PATUMSIS Prašom signalizuoti: ryte, dieną, vakare, net ir naktis, apgaubusi blizgiu, margaspalviu sariu gal didžiausią žemėje miestą, labai nesupyks. Tylinčio ir mirksinčio posūkiais – nesupras, apsignalizuos iš visų pusių, šypsosis, nervinsis, juoksis, grimasomis, rankomis kažką aiškins.
Baudelaire’as, užaugęs Gedos vazone
ERNESTAS NOREIKA Charles Baudelaire. Piktybės gėlės. Poezija. Iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 272 p. Bėgant laikui ir keičiantis amžiams, galime tik spėlioti, kiek literatūros pasimeta amžinybės dulkių sūkuriuose. Į didelę dalį mums žinomos literatūros žiūrima palankiai, nors ji neatitinka dabartinių, daugeliui suvokiamų ir priimtinų pasaulio dėsnių
Pasaulis be priežasties
JURGIS VININGAS Quentin Meillassoux. After Finitude: An Essay on the Necessity of Contingency. Trans. Ray Brassier. London: Continuum, 2008. 148 p. Spekuliatyvusis realizmas – ganėtinai naujas kontinentinės filosofijos judėjimas, kurio atstovai (žymiausi jų – Grahamas Harmanas, Rayus Brassier, François Laruelle’is, Quentinas Meillassoux) siūlo pradėti viską iš naujo, teisingiau – nuo Descartes’o, grįžti į prieškritinę žiūrą, iki Kanto filosofinės steigties
Devyni darbo, kūrybos ir tobulėjimo mėnesiai
MARIUS PLEČKAITIS Jau devynis mėnesius mes kartu. Mes – tai kompiuterinės plunksnos nevengiantys ir iš noro pasakyti savo nuomonę spirgantys knygų, meno ir paties gyvenimo kritikai, susibūrę čia, „Šiaurės kampe“.
Fantazilionas
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Kai tavęs nėra šalia, mano meilė tau susivokia, kas esanti – milžinas, supamas visų mano dvasios jėgų bei visos mano širdies esybės. Net savo begalinį skausmą, savo nesibaigiančius praradimus aš regiu mieloje tavo veido išraiškoje
Kiemas
NIJOLĖ DRUNGILAITĖ Miesto žmonėms kiemas praranda savo prasmę ir paskirtį. Sunkiai įsivaizduoju niujorkietį ar paryžietį, kuris sako, kad eis į kiemą, nes, atlapojęs namo duris, jis dažniausiai atsiduria ant šaligatvio, kur auga platanai (beje, ne pats prasčiausias variantas didmiestyje)
Vakarų Krantas, išvados ir kitos nekasdienybės salos
BEATRIČĖ JUŠKAITĖ Nėra nieko geriau už kelionę. Ir patikėkit: nenoriu, kad nuo paties pirmo sakinio jaustumėt glitų saldėsį, lakmusą banalybei indikuoti. Pažįstama ta tiesa ar ne, ji kiekvienąsyk maloniai save patvirtina.
