Literatūra
Hanfeidzi
Kartą Vei valstybėje viena sutuoktinių pora atnašaudama aukas meldė sau malonių. „Kad mūsų neužkluptų nelaimės ir gautume šimtą glėbių audinio“, – kalbėjo žmona. Vyras jos paklausė, ko ji tiek mažai prašanti. Ši atsakė: „Nes gavęs daugiau nei šitai, įsigytum sau sugulovę.“
Kleptomanė
Ir vėl rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis, o ne šiaip ką rašinėti, užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui.
Gūtenmorgenas ir lietuvių kalba
Šį rytą Gūtenmorgenas prisiekė pagal Roland’ą Barthes’ą – nebus „teksto be laiko žymės“ ir jis sistemingai tobulins lietuvių kalbos žinias vadovaudamasis tautiečio poeto Jurio Kronbergo nuostata: „Kalba yra regėjimas / Kalba yra trečioji akis.“
tu neprašei manęs parašyt
gera poezija
vienas du
žodžiai
eilutėje
vienas du
daugiau
negu žodžiai
nemokamas grožis
Unės Kaunaitės metavisata
Iš romano pasakojimo paaiškėja, kad pasaulį XX a. pirmoje pusėje ir viduryje viena po kitos purtė pandemijos bangos, o paskutinė, kurios metu masiškai ėmė mirti vaikai, buvo lemiamas veiksnys užsidaryti namuose ir plėsti skaitmeninę erdvę kaip naują žmogaus gyvenamąją terpę.
Sukilėliai jūrinėje ekspedicijoje į Lietuvą
Malinowskis iš baimės persižegnojo, aš mielai būčiau davęs kelis dukatus, kad tik ta baidyklė nebūtų pasirodžiusi mums kelyje, o jūreiviai piktai žvelgė į bobą ir būtų mielai ją nuskandinę. Tai buvo pirmas išlipus į krantą mūsų sutiktas asmuo.
Eilėraščiai tatuiruotėms ir vienišių laidotuvėms
[Maartenas Inghelsas:] Laidojimo biuras, kuris rūpinosi finansiškai neturtingų žmonių laidotuvėmis, man atsiųsdavo laišką. Biuras, išsiaiškinęs, kad velionis neturi artimųjų, paprašydavo parašyti eilėraštį. Aš pasineriu į velionio gyvenimą, skambinu į ligoninę arba pensioną, kur jis mirė, pasikalbu su kaimynais ir t. t.
Kentauros, arba Apie pasikeitusią nuomonę
Marijaus Šidlausko literatūrosofijoje, net tada, kai ji neperžengia kritikos ar eseistikos ribų, juntamas poetinės, bendresne prasme – egzistencinės būsenos pulsas, giluminiai ataidėjimai. Mąstymui, o galiausiai ir kentaurinės dvasios knygai, jie teikia vidinį junglumą, vientisumą.
Nenužudomas elitas
Gėrio idėja bene pirmiausia visiems rūpi. Todėl nenustebau, kad Algirdas Gaižutis studijoje „Elito šviesa ir šešėliai“ pasakoja apie „amžiną“, niekieno nenužudomą elitą – nuo pradžių pradžios visų istorijos audrų persekiojamą, bet ir mūsų laikais, kol žmonija dar jokio perkūno nenutrenkta, vis atgimstantį, vis dar gyvą.
Kaimynai
Džordžas kare žudė žmones.
Kokius žmones, kokiam kare, jis nesako, o aš
neklausiu. Gėlės jo namo kieme, aguonos ar plukės,
buvo ir tebėra gražiausios visoje gatvėje.
