Literatūra
Literatūros mokslo saulėlydis Lietuvoje?
Nebeturime ką versti, nebėra ką tyrinėti iš lietuvių autorių, nebėra nieko aktualiau, tik XVI a. lenkų poeto išmintis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lituanistikos programoje???
Anapus vyzdžio
V. Kazielos „Neatsimerk, Viešpatie“ – knyga, kurioje taupiu žodžiu, subtilia raiška, kosmoso ir individo saitų pajautimu autorius trina materijos ir transcendencijos ribą.
Trys knygos
Įdomu, jo pagrindinis veikėjas gan mizantropiškas, bet atrodo išbadėjęs kitų žmonių, siekia jų artumo per lytinius santykius. Šiek tiek selektyvus – nemiega su nevalyvais statybininkais, negeria prasto alkoholio, bjaurisi skurdu.
Uma lulik
Ties Kelme kelias išsišakojo. Asfaltas atrodė prastai, dangus niaukėsi, tad apėmė švelni nejauka. Vienoje kelio pusėje driekėsi laukai, kitoje ganėsi gyvuliai. Aplink – nė gyvos dvasios, lyg keliautume nežinia kur paimti nežinia ko.
persikūnijimai
Trakijoje mylėjai moteris
viena jų iš Chalkidikės ant vienos plaštakos
teturėjo tris pirštus
kaip ir pats pusiasalis
todėl buvo išrinkta jo valdytoja
ir netrukus ėmė į tave žiūrėti iš aukšto
●
Veržliarakčiais išsuktos aprūdijusios akys,
pravoslavų kryžius apaugęs varnomis.
Išsiliejusi sperma ant tavo veido lyg pasenusi ašara nurieda į tavo burną.
Asyžius
Patenkintų turistų pulkas
nukudakavo paskui jį, žarstantį
Žodžio grūdą. Bet jie praėjo pro
sugriuvusią, lauke besėdinčią šventovę, jos akys
ašarojo pūliais, nugara iškilus aukščiau
už galvą, jos perkreipta burna
ištarė Grazie balsu švelniu
lyg vaiko, kuris kreipiasi į savo motiną,
ar paukščio, kai jis bylojo šventajam Pranciškui.
Šauksmas
– Paklausyk, – paragino senis.
Ji įsiklausė. Gretimame name tikrai ir vėl šaukė žmogus. Jau kelis vakarus jiedu jį girdėdavo, kartais netgi naktį, rėkdavo lyg tą patį žodį, vis kartodamas jį kas kelias ar keliolika minučių.
Apsilankymas Sarašinos kaime
Tarnas, kita vertus, užsėdo ant arklio ir iš pažiūros pavojus jam buvo visai nė motais. Jis vis užsnūsdavo knapsėdamas ir, atrodė, tuoj nuvirs stačia galva į prarają. Kaskart pamatęs jo galvą nusvyrant ne juokais išsigąsdavau.
Juodasis telefonas
– Alio, alio! Kalbėkite! – atkakliai pareikalavo jis, bet kitame gale kažkas padėjo ragelį ir pasigirdo ilgi pypsėjimai, kurių Laimuonis klausėsi, lyg stengdamasis iššifruoti Morzės abėcėlės pranešimą.
