Literatūra
Sanatorija
LUŠIKNENKA. Praskleisk chalatą – koją parodyk. Fui! Kiek plaukų! Galėtum nusiskusti.
ŠUDIN. Aš ne boba, kad kojas skusčiausi.
LUŠIKNENKA. Tiek to – gerai bus. Atsikąsiu gabalėlį – skanu bus – šviežiena!
ŠUDIN. Neskaudės?
LUŠIKNENKA. Ne.
Žalčių takas
Pagaliau jie vakare susitiko, ir Viga apsimetė truputį nustebusi, kad suteiktų draugei džiaugsmo. Aris nebuvo pasikeitęs – širdingai ir laisvai plepėjo su abiem moterimis, ir būtent jis pasiūlė kitą dieną nuvažiuoti prie ežero gamtos rezervate.
Buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų. Vizualių pokyčių, žinoma, buvo įvykę. Vyriškio veido bruožai tapo griežtesni, ir jis truputį raišavo – kažkuri iš jo pasiutusių alpinizmo idėjų pasibaigė sunkiu kritimu.
Vieno eilėraščio tema
„Ak, tą ištįsusią nuo sielos lig akiračio pilkybę / Jau ima gyvinti, žiūrėk, raudonas meilės augalėlio siūlas.“ (Alfonsas Andriuškevičius)
Keistas ir slaptingas Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos pasaulis
Traktorius buvo galingas ir sovietinės propagandos simbolis, jis vaizduotas daugelyje romantinių dramų ir komedijų. „Sovietiniame kine moterims patrauklus vyras yra ne gražuolis, o tas, kuris moka vairuoti traktorių“…
Drąsa ar imitacija?
Pirmoji pažintis su Tado Zaronskio poezija, kurioje netrūko keiksmažodžių, įvyko skaitant publikaciją „Šiaurės Atėnuose“. Pasirodė, kad už jo tekstų slypi poetinė ugnis, tad su nekantrumu laukiau debiutinės knygos.
Senienos ir naujienos (2)
Spalvingos akvarelės akademiniame leidinyje – neįprasta, bet atrodo gražiai, gundo atsiversti. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tuos eilėraščius kadaise perskaitė vokiečiakalbiai – juk knyga skirta jiems.
●
kad poezija taptų tiesa minties joga mąstymo menas
iš šviesos sutverta visata širdies tylusis gyvenimas
Gazos Katastrofa
Šviežiai iškeptas tėvelis su sūnumi ir jo mama
padėvėtame karavane,
mobiliame namelyje, kuris tą valandą
žemiškesnis
už bet kurią pasaulio šalį.
Iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo
Žinau, kad nemėgsti eilėraščių, ypač mano,
ypač dėl to, kad manieji niekad neateina,
kai tau jų reikia labiausiai, žinau,
mano vidinis gyvenimas manosi gyvenantis išorėje,
bet ne, jis prabunda tik kažkam
per stipriai atsitrenkus, kažką praradus, lyg pavėlavusi…
Iš „Sonetų Krisui“, 36
Bučiuokis atmerktom akim: taip: kada
Bučiuojies. Ir visą kitą svaigų laiką leisk artėt prie jų;
Nemiegantis, meldžiu tavęs (mielasis) siekti
Tamsoj manęs, kaip aš tavęs siekiu,
Staiga atsiskiriam… tik aš abu tada
Ir kada slysta tavo pirštai, tebūsim du
Tiktai, „sapnų toj karalystėj“: norėčiau likti
Vieninteliu priimtu tavo piliečiu.
