Literatūra
Archyvai

Aš ir A. A. gyvename tame pačiame rajone, nors iš mudviejų apie tai žinau tik aš. Mūsų gatvių pavadinimai dera tarpusavyje – mano galėtų sudaryti tradicinių pusryčių pagrindą, o jo – būti įdėta pagardinti. Pernai rytais vesdavau dukrą į stotelę. Po teksto „Sniegas“ ties posūkiu į A. A. namą dažnai pagalvoju, ar tik šiandien nebus ta diena, kai jis ištirps. Pagalvoju, kad gal reikėtų ką svarbaus padaryti, iki tai nutiks, bet nežinau ką. Jei D. dariniai pasirodytų esą piktybiniai, galvočiau taip pat, bet taip pat nežinočiau, ką čia padarius. Dienoraščio formatas – palyginti prieinamas ir neimlus laikui. Bet kadangi esu linkusi publikuotis tik gerai pasikankinusi, lengvų kelių nesirenku. Tad ir dienoraščių beveik nerašau.
Užrašų knygutę graužianti klajūno siela
„Verkiančios bronzos“ paantraštė galėjo būti ir tokia: kelionės, klajonės ir klejonės. Jei remsimės Alfonso Andriuškevičiaus kartą pateikta meninio teksto struktūros schema – medžiaga, idėja, stilius, – tai kelionės atitiktų medžiagą, klajonės – idėjas, o klejonės – stilių.
Ne viską lemia išsilavinimas
Manto Adomėno romanas „Moneta & labirintas“ (pirma dalis) sukėlė panašų efektą, tik tiek, kad apie autorių visada buvau ir tebesu neblogos nuomonės, su pagarba žvelgiu į jo išsilavinimą ir politinę laikyseną.
Esu rašytojas, o ne skaitytojas
Ar vadinamojo eilinio skaitytojo santykiai su tekstais formuojasi kitaip nei rašytojų, o jeigu taip, kokie yra arba galėtų būti skirtumai? Ar rašančiam žmogui būtina skaityti kitų tekstus? Ką rašytojui suteikia skaitymas? Ar jis ką nors praranda neskaitydamas?
Nuskindavau našlaites, kad galėčiau jas pasodinti
Nuskindavau našlaites, kad galėčiau jas pasodinti
Išsivertei ir išvirtai
Testamentu gavai kitą gimdą berželių proskynoje
Ir nuzulintus savisaugos instinktus
Visgi nepamiršdavai apmūturiuoti
Turizmas
būti viduj nuobodu pasikari
būti lauke nesaugu valgai kulką
mėnulio pjautuvas vienodai kabo
po rausvu ar rusvu kaklu
bet kai pjauna
kaip rašė apokalipsėj du dirba tą patį lauką
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
Pirštai
– Mama, sakei, kad galėsiu žiūrėti „Monstrų vidurinę“, – priekaištingai mane nužvelgia dukra, ir netarusi nė žodžio aš nueinu ieškoti televizoriaus pultelio.
Kol vaikas žiūrės filmuką, turėsiu laisvą pusvalandį ir galbūt spėsiu išversti kelias pastraipas. Nors ne, geriau baigsiu rašyti prozos kūrinį, kurį ketinu pavadinti „Pirštai“.
Rytas ir vakaras
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Alice B. Toklas autobiografija
Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą.