Literatūra
Sensacingai kvaila
…apie eilines recenzijas, – tas, spausdinamas sekmadieniniuose laikraščių numeriuose ar savaitraščiuose, – sunku pasakyti ką nors gera. Net ir girdamas toks recenzentas negali susilaikyti nepademonstravęs savo protingumo recenzuojamojo sąskaita: vertina teigiamai, bet iš aukšto, įtaigodamas mintį, esą recenzuojamasis laikęsis jam žinomo vykusio rašymo recepto…
Pjūvis
Žmonės dažnai linkę neproporcingai lengvai atleisti dalykus, kuriuos jie yra padarę patys. Svetimautojas nesmerks kito vyriškio, atsiveriančio jam, jog šis štai nusisamdė prostitutę, kad ji leistų jam išbandyti dalykus, kurių žmonos prašyti jis nedrįsta. Vagis nesmerks plėšiko, net jei šis, grasindamas peiliu, privers nėščią moterį atiduoti jam rankinę…
Eilės
Eilės
Dada daina
Mus
Paukštė, kuriai toli iki dangaus
„Dangaus valdovuose“, išskyrus fantastinį paukštės motyvą, nėra nieko naujo – tos ne kartą iš Melniko lūpų girdėtos egzistencinės tiesos pateikiamos labai tiesmukai ir tai, mano manymu, skurdina ir šiaip neintriguojantį siužetą. Jau minėtas paukštės motyvas monotonijos man neatsvėrė. Jei kas klaustų manęs patarimo – siūlyčiau grįžti prie distopijos arba paieškoti kitų temų ir išraiškos būdų…
Vis labiau atvaizdu tampantis šių laikų žmogus
Adolfo Bioy Casareso „Morelio išradimas“, išleistas 1940 m., priskiriamas fantastinei literatūrai. Tai jau 17 leidyklos „Charibdė“ moderniosios klasikos serijos knyga.
Dygstančios žolės pilnatis
Išlipusios iš mašinos, sukat tiesiai link miško – ji eina pirma, nešdama kastuvą, kartkartėmis intuityviu judesiu paglostydama pilvą – įsčiose jau supasi gyvybė, svetimai akiai dar neįžvelgiama; mergaitė – žinai. Saulėta, bet danguje boluoja kitas, aiškiai net dieną įžiūrimas skritulys – šiąnakt stojusi dygstančios žolės pilnatis, dar kažkodėl vadinama žuvų; gamta įsitempusi it styga: pats pumpurų sprogimas, kelios akimirkos iki…
Kai laikas netelpa savyje
Dažnai sakoma, kad Marcelis Proustas – „vieno kūrinio“ autorius. Jo pavardė neįsivaizduojama be prierašo „Prarasto laiko beieškant“, žyminčio garsųjį romanų ciklą. Neatsitiktinai ir jo kūryba tapatinama su ypač jautria laiko ir meno refleksija; Proustas neretai lyginamas su Edmundu Husserliu ar Sigmundu Freudu. Bet jam kaip rašytojui sunku rasti analogų – ne dėl jo gvildenamų temų, o dėl unikalios romanams būdingos…
