Literatūra
baigiamieji egzaminai
įsivaizdavau, kad gydytoja bus sena ir bjauri, pradės tardyti ir žeminti, bet ji tik paklausė: „o jei po to norėsi, bet negalėsi?“ prasideda, pagalvojau, nelabai turėjau ką atsakyti, tai tik sumurmėjau, kad tada žinosiu, jog pati kalta. ji liepė ateiti po dviejų savaičių davusi siuntimus tyrimams.
Porcelianinė madona
Senas butas netiko vaikui auginti: vaikščiojant išklibusiomis, keliais sluoksniais dažytomis grindų lentomis, skambėdavo lėkštės prieškariniame servante, trinktelėjus laiptinės durimis, sujudėdavo lova, laiptai buvo siauri ir statūs, – neužsineši vežimo, jei pats vos prasisuki, – be to, suodini ir nutaškyti kačių šlapimu, vamzdžiai užsikišę rūdžių nuosėdomis. Kur dar buvusios komunalkės keistumai – tualetai su mažais langeliais, pro kuriuos galėjai matyti laiptinės…
Levas Rubinšteinas: „Poezijoje man svarbiausia kalba“
Man aišku, kad šiandieną yra toks laikas, kai jokiu būdu nereikia kalbėti apie naujoves ir formas. Visos formos jau išeikvotos. Dabar nieko reikšmingesnio nesukursi eksperimentuodamas su forma, bet gali kitu rakursu, savo požiūriu.
Pasroviui
Vyras užmynė ant kažin ko balkšvo ir iškart pajuto įkandimą į pėdą. Jis keikdamasis šoktelėjo į priekį ir atsisukęs išvydo kaisaką žararaką, susirangiusią ir besirengiančią vėl pulti.
Kaip Italija pagerino mano anglų kalbą
Globalizacijos amžiuje jau tampa įprasta kalbėti apie prozininkus ir poetus, pakeitusius rašymo kalbą, idant išplėstų savo skaitytojų ratą arba prisitaikytų prie gyvenimo naujoje šalyje. O ką žinome apie rašytojus, kurie persikelia į kitą šalį, bet ir toliau daug metų rašo gimtąja kalba, nors ir pasitraukusia iš kasdienės vartosenos?
Eilės
Du lenkų poetai
Pamylėjau TV žvaigždę (ankstesniame gyvenime)
Glorią sutikau XIX amžiuje, dirbdamas sodininku didžiuliame užmiesčio dvare. Manau, kad per ankstesnį įsikūnijimą ji buvo ištekėjusi už to dvaro prievaizdo. Nelaimei, tarnaudamas armijoje jis patyrė sužalojimų, todėl buvo nepajėgus išpildyti seksualinių Glorios troškimų…
Gražuolė, įkvėpdavusi poetą
Žinote, Limonovai, jaunystėje buvau pavojingai graži. Mane laikė pirmąja Peterburgo gražuole. Ištekėjau už turtingo aristokrato ir dariau su juo, ką panorėjusi… Jis manęs bijojo, tas jūsų poetas, Aločka… Vyrai apskritai labai bailūs.
Kelionės malda
You see, – viena jų tarė ištiesdama ranką į mane ir pakreipdama taip, kad matyčiau, ko anksčiau nepastebėjau, – that is my number in Auschwitz. I came back to see my little town. I do not regret that I did it. But nothing left. Nothing reminds of my parents ever being there. It is just an empty space. Full of people and houses. All I’ve got is this number.
