Literatūra
Iš vengrų poezijos
Vartojimo instrukcija Nr. 1: Zelda
Kaip praeitis tampa pamatu dabarčiai
Rytoj, kai žuvėdros išskris
Gregerijos, arba Paprastumo paradoksai
Brandos egzaminas

Ji sėdėjo kieme ant suoliuko pasidėjusi šalia dubenį didelių juodų uogų. Tai buvo ne vyšnios – ne, tos dar tik suposi aukštai medžiuose, pilnos laukimo. Tai buvo kitokios, pirktos, uogos – didelės ir juodos, visai nematytos. Justinas žiūrėjo į jas ir svarstė, kaip pradėti kalbą. Kaip nuvilioti Mildą už ūkinių pastatų į žeminėje iškastus rūsius, kur laukė brolis?
Kūrinys visada svetur
Kūrinys, be abejo, emigruoja ne į kaimyninę šalį, ne į rytus ir ne į vakarus, tai yra ne horizontaliai, o vertikaliai. Toks tekstas mus kviečia ne pajudėti į šoną, o palypėti aukštyn. Nes tik taip galime patirti, kad tai yra šis tas daugiau nei žiniasklaidos straipsnis arba dokumentinis, publicistinis arba istorinis pasakojimas.
Eilės
Poezijos vertimai
Tekstas kaip apsėdimas
Kai pradėjau galvoti apie šį tekstą, norėjau kalbėti apie dalyvavimą KITO kūrybos procese, apie tai, kad vertėjo gyvenimą tolydžio pasiglemžia KITAS – tas, kuris SVETUR, tas, kurio tekstas galiausiai atsiranda čia ir visiškai užvaldo, persmelkia ir tampa vertėjo savastim. Galvojau apie tai, kaip pusmečiui ar metams beveik atsisakau savo gyvenimo. Rodosi, gyvenu tik tam, kad per mane į lietuvišką…