Literatūra
Žibintininkai eina grindiniu
Rugsėjo 20–22 dienomis senamiesčio grindinys aidėte aidėjo, nes vyko „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus ir teatro „Arbatvakariai“ organizuotas Vilniaus grindinio festivalis.
Žmogus
Pagaliau, jeigu visur paskutinis žodis tariamas bejėgystei, tai kodėl manyje yra tas prasmės, pomirtinio pasaulio, amžinybės ilgesys? Žinau, kad niekad neištrūksiu iš savo laiko ir erdvėje atsiradusio netobulumo, tačiau mano nenumalšinamas noras iš jo ištrūkti aiškiai liudija, kad aš visgi nesu vaiskus ir tuščias niekas. Kaip tik šis noras būti kažkuo daugiau, negu esu, liudija daug ką, kad aš esu tas, kuris esu aš, supraski: prieštaringų Esmo ir Niekio valstybių gyventojas.
●
Prievartaudamas mūzas, ilgai
Tu tylėdamas juodinsi tamsą.
Ir negims iš tavęs vaikai…
Tai gyvenimas? Taip, mano tamsta.
Nobelio misterija (Niekas nesušuko „Pagaliau!“)
Fossės dramų tekstams būdingas minimalizmas. Tarp retų eilučių kalba tyla. Replikos kapotos, įvykių eiga fragmentiška. Prozoje, atvirkščiai, Fossė linksta į maksimalizmą. Tekstas plūsta nepertraukiama srove, tačiau ne visada lengva sekti, kurion pusėn jis pakryps. Esminis Fossės prozos stilistinis bruožas – kartojimas.
Denacifikuojant diskursą apie žydų Katastrofą, arba Posttotalitarinė kritika
…pamatinė Nerijaus Šepečio pastanga atskleisti, kokiu būdu nacionalsocialistinės praktikos ir diskursai, visa mašinerija, siekusi dehumanizuoti vieną žmonijos dalį, galiausiai dehumanizavo, išardė pačių žudynių vykdytojų ir palaikytojų asmenybes, yra nepaprastai svarbi…
Chameleoniškos metamorfozės
Márquezas yra išties neprilygstamas savo gimtosios Kolumbijos vietovių aprašymais, susijusiais su kultūra ir istorija, vietos dvasios – genius loci pagavimu. Meistriškai, iš gyvosios atminties kurdamas savo personažų portretus ir leisdamas vaizduotei įsibėgėti, virsti kūliais ir peržengti realybės ribas, rašytojas tampa išskirtiniu pasakotoju.
Vilniaus atlaidai
jei eilėraščiams reikia įkaitų
imkite mane šią naktį
Vilnius atleis
nepaleidęs
žinodamas
kad vis tiek ateis
atpildas
●
mano šalis dabar primena getą
kur perimetras nubrėžtas krauju riksmu rauda
(paskubom negrabiai – lyg alyviniais lūpų dažais tamsoje)
kur visos mintys žodžiai veiksmai netgi tyla pridusinti cenzūros pagalve:
karas karo karui karą karu kare apie karą
Iš „Rachelės giedojimų“
klik klak
mažos pakulnės
sukaukšėjusios
griūva nes
kaimynų berniukas
jai spiria į pilvą
stverias ji už širdies
kur toji žvaigždė
gražioji Dovydo žvaigždė
Daiktinis įrodymas
Šią vasarą išsimaudžiau dviejose jūrose – Šiaurės ir Baltijos. Neparašiau nė vieno labiau vykusio eilėraščio. Bet jaučiau, kad gyvenimas kažkur mane veda, kad esu dar tik kelio pradžioje; kelio, kuris prasideda ir baigiasi tame pačiame mieste, kuris yra miestas-kokonas: jame augame, bręstame, lukštenamės, plaukiojame jo upėse, vėliau ten akmenėjame.
