Literatūra
Beieškant Šahrazados
„Geriu tik porą kartų metuose per šventes, nerūkau, bet moteris labai myliu. Jos pačios pas mane ateina. Aš sėdžiu prie jūros, prieina prie manęs ir sako, gal galėtumėt kremu nuo saulės man nugarą patepti. Negaliu atsisakyti.“
Gerasis senolio Vendimiano darbelis
Troškau suteikt savo broliui galimybę padaryti gerą darbą ir tuo padovanoti jam šventinį džiaugsmą. Ir štai vienas pakišo man nustipusią pelę, o kitas spjovė į mano sandalą.
Beviltiškas atvejis
Kokio bieso užsimoviau tas rožines kojines iki kelių, kurios man dar ir smunka? Gelsvi kedai visai kitokio atspalvio negu citrinų spalvos suknelė ir siaubingai netinka prie rožinių nutampytų kojinių. Ir dar tas viršugalvyje susuktas kuodelis – aš ką, peraugusi mokinukė iš praėjusio šimtmečio?
Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje
Atkakliai prašėme Dievą, kad paliktų šį pasaulį. Jis taip ir padarė – pildydamas mūsų norą. Liko žiojinti skylė. Toliau meldžiamės šiai skylei, Niekiui. Niekas neatsako. Esame įtūžę ir nusivylę. Ar tai Dievo neegzistavimo įrodymas?
Iš tveriančios aukštaitiškos Bičionių tylos
Istoriko profesija sovietmečiu buvo pavojinga kaip ir branduolinės fizikos tyrinėtojo. Juos galėjo realiai apspinduliuoti, o istorikus siekė apspinduliuoti ideologiškai arba greitai apkaltinti, kad ne tai daroma, ko norėjo sovietinis režimas.
Nykus naujasis globalinis romanas
Nuo tos akimirkos, kai autorius pagrindine ima laikyti tarptautinę, o ne nacionalinę auditoriją, rašymo pobūdis neišvengiamai kinta. Pirmiausia pažymėtinas polinkis šalinti kitataučių suvokimą apsunkinančias kliūtis.
Legailas Konstibauskas apie miesto problemas susirašinėja su Le Constibasier
Dar teko ir Lukiškių aikštę lygint. Dabar ten viskas taip gražiai vienoda, medeliai puikiai sukampuoti, suoliukai surikiuoti. Negaliu atsidžiaugt. Tik kažkokia sena bažnyčia ten vaizdą gadina. Kelis gražius namus kitoj pusėj upės užstoja. Bet kai pagalvoju, kaip sunku ją būtų nugriaut, tai net baisu.
Eilės
Eilės
Apie minorinį Šostakovičių
Barnesą užtikrintai galima vadinti amžinųjų vertybių saugotoju, nemoralizuojančiu moralistu arba, kaip sufleruoja knygos anotacija, „idėjų romano renesanso architektu“. Autorius, kaip, beje, ir personažas Šostakovičius, nuolat ginasi nuo įvairiausių jo kūrybai primetamų -izmų, tačiau vienintelį jau ištartą štampą drįsčiau pakartoti – ikipostmodernistas.
