Literatūra
Eilės
Poezijos vertimai
Mano Bergmano filmas
Baltija kaip ežeras – rami, nebanguota, skalaujanti archipelagą – tokią mačiau pro viešbučio langą. Pasteliniai namai, jachtos, kurias piešdavau terapiškai, pavargusi nuo svetimos kalbos; akmeninė sala, į kurią visi eina žiūrėti gulbių lizdo; žuvėdrų, tarsi kačių, klyksmai. Mačiau, kaip vienas kiras nešėsi grobį nuo lauko kavinės staliuko. Karlskrunoje vyko festivalis „Knyga ir jūra“ – beveik nieko iš oficialiosios dalies…
Maksimas Krongauzas: „Kalba keičiasi, ir tai požymis, kad ji gyva“
Šiandien žmonės nekontroliuoja savęs: jei praleista raidė ar nepadėtas kablelis netrukdo suvokti prasmės, tai ir gerai. Tyčinio žodžių darkymo mada jau praėjo, bet komunikacija vis tiek liko svarbiau už rašybą.
Pasaka vaikams
Smegenų praradimas nesukėlė jokių reikšmingų buities pokyčių. Tačiau iš pradžių užplūdo svečiai. Žmonės ateidavo pažiūrėti smegenų, o tie, kurie didžiavosi senu močiutės verpimo rateliu svetainės kampe, dabar pavydžiais žvilgsniais varstė smegenis ant lentynos. Pati ji iš pradžių nesijautė pasikeitusi. Jai toli gražu nebuvo sunkiau dirbti namų ruošos darbus ar suprasti daniškus žurnalus – daug kas atrodė net paprasčiau nei anksčiau…
Padėkos diena, 2006-ieji
Žaidimas kaip laimės oazė
Eugeno Finko knyga „Laimės oazė“ yra skirta žaidimo problemai filosofiškai aptarti. Galima teigti, kad Finko filosofijoje žaidimas tapo viena svarbiausių temų. Finkas žaidimą nagrinėjo ir kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną, ir kaip kosminį pasaulio simbolį. Jis pratęsė klasikinėje filosofijoje nuo seno gvildentą temą. Herakleito žaidžiančio vaiko įvaizdis buvo svarbus kosminės žaismės simbolis, taip pat Friedricho Schillerio svarstymai apie meno…
Internetas ar lazda
Visai ne visagalis tas internetas su savo gūglais ir kitais prajovais. Daug, net labai daug ko negaliu jame surasti. Ko reikia, beveik niekada nerandu. Štai reikia surasti tokio Wacławo Korabiewicziaus nuotrauką jaunystėje – nėra, nors imk ir važiuok į Varšuvą dėl jos. O jei randu, tai ko nereikia (to paties W. Korabiewicziaus nuotrauką senatvėje), bet ko reikėjo arba dar…
Seni, davai, išsigelbėjam
Pro jau minėtą darželį sykį ėjau vakare. Tėvai važiavo pasiimti vaikų. Iš vienos mašinos išlipo be galo orus ponulis. Veide išraiška „esu labai svarbus“. Ėjo darželio kiemu įėjimo link. Pro šalį bėgo du vaikiukai. Vienas bėgdamas klausia: „Kas čia toks?“ Kitas nesustodamas atsako: „Kažkoks šikalas.“ Tai buvo stebuklas matyti, kaip subliūško visas orumas ir vertė.
