Literatūra
Penki balkonai viename bute
Tai turėjo kada nors įvykti. Ypač tada, kai periodiškai kas du mėnesius grąžinu į biblioteką net neatverstas tris knygas, rūkau persėsdamas tarp autobusų ir žiūriu „Instagram stories“. Dažniausiai stebiu tuos žmones, prieš kuriuos labiausiai gėdijuosi, kad jie tai mato. Bet manęs čia nėra. Nors tuščią erdvę visada kažkas užpildo. Aš turėjau kada nors pabūti su savimi. Užsitrenkiau balkone. Pirmoji…
Eilės
perskelia vėją
pilnatis šičia skyla į delčią
o veido tik pusė
apšviesta gęstančios žvakės
įstatytos į mėnulio išnarą
Poezijos vertimai
Karaliaučius
Naujoji Vilnia beveik kaip ir Rusija – žmonės panašaus mentaliteto. Jeigu, apsikrovusi lagaminais, sėdi ant suoliuko ir lauki autobuso – gatvės šlavėjui būtinai prisireikia pašluoti po suolu – taip, kad kliudytų tavo kojas, gautų dėmesio. Kito laiko išlaukti negali, skuba. (Kur? Kur jie visi taip skuba?) Arba autobusuose, kur visi būna maksimaliai arti vienas kito, taip pat visu gražumu…
Apie laisvę (mene ir gyvenime)
Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštą klasę ir jaučiausi, tartum atsitiko kažkas itin nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sukaustęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai. Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau…
Delfinariumas
Krymo oras turi gydomųjų galių, nors vaikščiojau basa, žaizdotos pėdos užgijo greitai, lyg šuns išlaižytos, po keturių dienų, praleistų Gurzufe, vėl galėjau apsiauti bateliais. Iš pietinės pusiasalio pakrantės kurortų išsirinkau labiausiai patikusį ir išsinuomojau kambarį. Miestas bangavo stogais virš gynybinės sienos, saugančios nuo vandens (ar priešo), plūstančio krantine. „Kalnų slėnis“, taip vardą Gurzuf vertė gyventojai, nors nėra žinoma, ar…
Fragmentai (VII)
Atvykau į Farą. O jame nieko nėra. Rytas, maždaug devinta valanda. Miestelis budo, bet kavinės, parduotuvės tebebuvo uždarytos. Prieplauka su vos vos siūruojančiomis jachtomis – gyviausia miestovaizdžio dalis. Jau pamiršau, kad kiti miestai ne tokie kaip Londonas. Atsargiai patraukiau ieškoti svečių namų – lagaminas, tempiamas akmenimis grįstu šaligatviu, kėlė triukšmą, nieko negalėjau padaryti. Į svečių namų duris teko ilgai…
Audra
Tyla. Pešas tylėjo. Elen aiškiai girdėjo tankų, trūksmingą jo alsavimą. Nelabai drįso klausinėti, koks reikalas atvedė jį į salą, tarsi jausdama, kad jis nebūtų atsakęs. Aptvaras prieš verandą buvo tuščias. Pasinaudojęs tokiu ypatingu įvykiu kaip pašaliečio vizitas, Vambo metė darbą ir, matyt, slankiojo kur nors po plantaciją. Dangus tebebuvo beviltiškai giedras: nė debesėlio.
