Literatūra
Ne kolektyvinei vaizduotei
Knygos pavadinimo paantraštėje – „Esė apie rašytojus ir žmones“ – glūdi esminis ironiškas gnybtelėjimas: rašytojai lyg ir ne visai žmonės – jie truputį kitokie, bet nebūtinai geresni. Nors čia apie tai nekalbama, akivaizdu, kad Giedrai tegali juokingai atrodyti mūsų tautoje iki šiol gajus [...] rašytojo asmenybę visais atžvilgiais, taip pat ir asmeninio gyvenimo.
Nesaugus pasaulis ir švaraus buvimo nuojauta
Autorius iškelia problemą ir yra linkęs pateikti, bet ne piršti savus atsakymus – saugumo galime tikėtis šeimoje, mene, kūryboje. Taigi skaitant knygą juntamas ir balansas, harmonija, nors akcentuojamas ne švarus buvimas, o jo stoka.
Alkoholikas
Pirmą gyvenimo kartu savaitę maniau, kad Kuba greit nusibaigs. Jo kambary buteliais buvo nukloti ne tik apgliaumiję į vieną sustumti trys kavos staliukai, komodos su virstančiais nešvariais rūbais (neįsivaizduoju, kaip jis išgaudavo tokios rūšies nešvarą, itin specifinė tekstūra), bet ir grindys bei lova, kurioje ilgą laiką su patalyne kovojęs riteris gulėdavo veidu į tuščią picos pakuotę ar į komiksų…
Kelionė į Lietuvą. Kaunas
Nei juokais, nei rimtai niekas negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl gatvėse taip mažai žmonių. Svarbiausia priežastis jau ir visuotinai įvardyta – tauta išsivažinėjo. Bet negi iš tiesų taip gausiai? Juk būdavo – eini Laisvės alėja ir žiūrėk, kad pečiu neužkliudytum kokio prašaliečio. Minios…
Fragmentai (VIII)
Jis gyveno mažytėje, siauroje gatvelėje, išeinančioje į upę. Apsilankiau ten kitos dienos, šeštadienio, vakarą. Gyveno prie pat Reino. Reinas – tokia upė. Kiek kartų teko apie ją girdėti, skaityti. Galiausiai išvysti savo akimis – didinga, netgi savotiškai stulbinama. Bazelyje jos plotis tik kiek didesnis nei Neries Vilniuje, be to, krantinės tokios pat, ypač prie Wettsteinbrücke. Namai jo gyvenamoje gatvėje…
Pasakaitė iš rūmo
Jis?
Neišsigandau – o ne, nė truputėlio. Mintyse šmėstelėjo labai įtikinama prielaida – vienas draugų atėjo manęs aplankyti. Durininkė, mano įspėta, pasakė, kad greitai pareisiu, ir paskolino jam savo raktą. Ir visos mano grįžimo aplinkybės akimirksniu toptelėjo į galvą: greitai kaip niekad namsargės atvertos durys ir neužrakintos mano būsto durys.
Patarimai, kaip rašyti
Psichologiniai užrašai. Juozas Grušas
„Jis buvo labai gudrus žmogus… Balandis su žalčio galva. Atėjo tarybų valdžia. Išsisuko. Buvo tikras lietuvis. Turėjo savo pažiūras. Neparsidavė. Užtat jo nekentė.“
Nes taip jau buvo
Vandens stiklinėje ištrykšta sutrinta braškė, plonyte sulčių srovele vos vos nurausvindama skystį. Supykina tas kvapas – palatos, vaistų, jau beveik mirčiai pasidavusio kūno ir saldžiai prisirpusių uogų. Galbūt ir ligonę – sukepusios lūpos net ir priglaudus stiklinę neprasiveria. Mama iš šeimos buvo pirmoji, kurią dorojo vėžys. Ilgiausiai, daugiau nei aštuonerius metus. Kai jos liga pasiekė kulminaciją, buvau devyniolikos. Į…
