Literatūra
Daugiau jokių meilių
Labai tikėtina, kad vaiduokliams – jei tokių vis dar esama, – rūpi žūtbūt papriešgyniauti namuose įsikūrusiems gyviesiems: jie pasirodo tada, kai niekas to nenori, o kviečiami ir laukiami slepiasi. Visgi iš lordo Halifakso ir lordo Raimerio ketvirtajame dešimtmetyje surinktų duomenų sužinome, kad yra pasitaikę ir kitokių susitarimų.
Vilnuvijus
Sklaidydamas vokiškus Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojų surašymo duomenis supratau, kad „tuteišas (-a)“ yra nepalyginti rimtesnis istorinis terminas, nei man atrodė jaunystės laikais. Sakau tai be vilnietiško sarkazmo.
Orfiškosios giesmės
Dabartinė senovės graikų mitologijos samprata daugiausia esti nulemta tų atošvaisčių, kurios mus pasiekia per klasikinę graikų ir romėnų literatūrą. Vis dėlto yra išlikę tekstų, kuriais byloja pati graikų religinė mintis. Vieni tokių – orfiškosios giesmės, priskiriamos legendiniam dainiui Orfėjui.
Pamąstymai Visų šventųjų dieną
Jeigu, pvz., pas mus būtų įrengtos katakombos už Žaliojo tilto, o šitoj Vilijos pusėj įkurdintas koks kriminalinis teismas numirėliams, nurodantis, kad visų, kurie nuteisti nelaidoti, kūnus mestų į upę, o į kapines vežtų tiktai tuos, kurie tikrai naudingi ir geri buvo gyvenime. Kaipgi čia būtų? Nustatysime…
Kūniškumas ir nuosprendis (poezijai) Dovilės Kuzminskaitės „Obsesijose“
Viena iš išryškėjusių rinkinio temų – santykis tarp poezijos ir poetų, atveriantis išties nenaują klausimą (kuris ne itin originaliai gvildenamas) apie poezijos kūrimo meną: ar poezija yra kalbos kalinė, ar ji (gal) pranoksta kalbą?
Eilės
Poezijos vertimai
Galvoje jokio adreso
Einantys pinigų pasisemti daug žada. Pasisėmę ištirpsta. Kaip ir jų pažadai. Kaip maišomi pinigai. Kaip cukrus arbatoje. Kas taupo, tas turi. Daug pinigų turintys gyvena už aukštų mūrinių, metalinių, betoninių, spygliuotų tvorų ir mėgaujasi gausa. Mažai turintys tvorai nesukrapšto, džiaugiasi laisve pinigus rinkti ir tirpdyti bet kur po saule.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2006
Spalio 11, trečiadienis. Vakar aplankiau pašarvotą Vytautą Š. Gulėjo ramus, šviesiu veidu. Labai išryškėjęs kaukolės gumbuotumas. Sukalbėjau mintyse „Sveika, Marija“ ir „Amžiną atilsį“, po to padeklamavau [mintyse] jam skirtą savo eilėraštuką „Jau keičiasi metų laikai“…
Kompozitorius
Uostamiestyje pakvipo „keptais viščiukais“. Taip juokais sakydavome pajutę grėsmingai padidėjusį NKVD bruzdesį ir itin suaktyvėjusį dėmesį „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimo ženklams. Naktimis net pamiegoti nebegali – kumščiai į duris, krata po kratos. Kartą vos spėjau sukišti į degančią krosnį savo „pavojingus“ užrašus – tai visam gyvenimui atmušė norą rašyti ką nors panašaus į dienoraščius, – vadinasi, gero nelauk – verta…
