Literatūra
Asyžius
Patenkintų turistų pulkas
nukudakavo paskui jį, žarstantį
Žodžio grūdą. Bet jie praėjo pro
sugriuvusią, lauke besėdinčią šventovę, jos akys
ašarojo pūliais, nugara iškilus aukščiau
už galvą, jos perkreipta burna
ištarė Grazie balsu švelniu
lyg vaiko, kuris kreipiasi į savo motiną,
ar paukščio, kai jis bylojo šventajam Pranciškui.
Šauksmas
– Paklausyk, – paragino senis.
Ji įsiklausė. Gretimame name tikrai ir vėl šaukė žmogus. Jau kelis vakarus jiedu jį girdėdavo, kartais netgi naktį, rėkdavo lyg tą patį žodį, vis kartodamas jį kas kelias ar keliolika minučių.
Apsilankymas Sarašinos kaime
Tarnas, kita vertus, užsėdo ant arklio ir iš pažiūros pavojus jam buvo visai nė motais. Jis vis užsnūsdavo knapsėdamas ir, atrodė, tuoj nuvirs stačia galva į prarają. Kaskart pamatęs jo galvą nusvyrant ne juokais išsigąsdavau.
Juodasis telefonas
– Alio, alio! Kalbėkite! – atkakliai pareikalavo jis, bet kitame gale kažkas padėjo ragelį ir pasigirdo ilgi pypsėjimai, kurių Laimuonis klausėsi, lyg stengdamasis iššifruoti Morzės abėcėlės pranešimą.
Žvėrys ir žmogėdros
Vėl tiesiu prie benzino pistoleto sustingusią ranką.
Vyro veidas artėja prie mano veido. Išsižioja burna, balti tvirti dantys transformuojasi į iltis.
– Aš tau nukąsiu nosį.
Minimos
Jie tarsi išėjo pro kažkokias duris, bet pro kokias, neturėjau jokio supratimo. Tarsi kiaurai sieną perėjo. Visi su kaukėmis, tačiau vakaro prieblandoje galėjai matyti, kad jie azijiečiai. Kaip narkotikų fasavimo darbininkai po pamainos. Tačiau tai buvo Rygoje, o ne sapne ar filme. Jie tylėdami nužingsniavo tarsi į aklavietę, tačiau paskui pasuko į rytus – tenai ėjo palei bėgius, kuriuos pereiti buvo galima dar šįvakar.
Knygų apžvalgininko išpažintys
Šaltame, bet pridvisusiame, nuorūkomis prišnerkštame ir nugertais arbatos puodeliais nustatytame kambarėlyje prie išklerusio stalo sėda vyriškis kandžių sukapotu chalatu ir tarp dulkinų popierių kaugių mėgina atrasti vietos rašomajai mašinėlei.
Būta ir pramanyta
Labiausiai sukrečia ne karo scenos, gatvėje mirštantys kareiviai, bombardavimas, o didelė mamos nemeilė, po kurios bet kokie globėjos švelnumo ir dėmesio ženklai atrodo kaip pasityčiojimas.
Nusišypsoti sau
Pažvelgusi į Aisčio Žekevičiaus antrosios eilėraščių knygos viršelį (dizainerė Birutė Bikelytė), prisiminiau Češyro katino šypseną: juodame fone dar juodesnė šypsena tarsi sufleruoja, kad nereikėtų itin rimtai reaguoti į užklumpančias bėdas, nes visa tai, ką laikome svarbiais dalykais, galbūt neturi jokios lemiamos reikšmės mūsų egzistencijai.
Yaffa Eliach apie Eišiškes, žydų bendruomenę ir savo vaikystę
Ši Yaffos knyga ir jos instaliacija „Gyvybės bokštas“ su 1 600 eišiškiečių nuotraukų Vašingtono Holokausto memorialiniame muziejuje, kaip ir jos pačios biografija, yra tiek neįprasta, kad be jokio pagražinimo tai vadinčiau unikaliu reiškiniu.
