Literatūra
Nepasotinamas geismas
Šiuo metu Danijoje gyvenančios poetės Rimos Juškūnės antrasis eilėraščių rinkinys „Perikonas“ apraizgytas įvairiomis tematinėmis sampynomis, iš kurių ryškiausios dvi – santykiai su tėvais ir emigracijos problema, nors išryškėja ir subtili dievoieškos linija. Debiutiniame rinkinyje „Irisai“ (Kauko laiptai, 2015) R. Juškūnė pasirodo kaip tiršto verlibro kūrėja, o kai kurie jos tekstai skambesiu kiek primena Henriko Radausko poetiką. „Perikone“ poetė nevengia…
Hitopadeša
Įnikau skaityti. „Hitopadeša“ verčiama kaip „geras arba tinkamas pamokymas“. Pasakėčių proza ir eilėmis rinkinys sukurtas IX–XI a. Seniausias žinomas „Hitopadešos“ rankraštis rastas Nepale ir datuojamas 1373 m. Iš sanskrito į Europos kalbas pradėta versti XVIII a.
Lidija Šimkutė: „Mūsų žodžiai – tik ženklai“
Lidija Šimkutė – lietuvių poetė, gyvenanti Australijoje, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis, sujungianti savo poezijoje kelias kultūras, nuolat pati dalyvaujanti Lietuvoje vykstančiuose poezijos renginiuose. Jos poetiniai skaitymai išsiskiria subtilia žodžio ir muzikinės improvizacijos, performanso, į kurį autorė kviečia kitų menų atstovus, derme. Tai gerokai papildo lietuvių poezijos lauką, suteikia jam naujų spalvų, skatina užmegzti dialogą su skaitytoju. Šis tekstas…
Juodas paltas
Mano vardą netrukus užrašys aliejiniais dažais ant geležinės lentelės. Ir įsmeigs į mažą supiltą kalvelę. Tada aš perskaitysiu ir sužinosiu. Dėžutė dažų ir toji tuščia lentelė jau paruošta. Tačiau apie tai žinau tik aš, kiti dar nežino.
Kirpimų rūšys
Vilniuje pastebėjau keistų kirpimų paslaugų. Einant Kauno gatve virš galvos sužibo, sumirksėjo įspėjantis, keistas, kartu kviečiantis skaitmeninis užrašas. Pajutau, kaip nuskenuoja nematomais lazeriais galvą, įvertina plaukų ilgį, parenka žirklių aštrumą, antrankių, diržų dydį, tuo laiku spėja kelios reklaminės eilutės praslinkti siūlydamos moteriško ar vyriško kirpimo paslaugas. Svarstau, ką pasirinkti – vyrišką ar moterišką, vėlgi moterišką ar vyrišką kirpimą, apkirpimą.…
Kryžius ir erškėčių vainikas
Vieną šviesią 1985 metų pavasario pavakarę ėjau iš Kauno geležinkelio stoties ir čia pat, ties „Planetos“ kino teatru, pamačiau dailininką Liudą Truikį. Matyt, ir jis tuo pačiu traukiniu grįžo iš Vilniaus, kur buvo gavęs darbo – kurti dekoracijas Operos ir baleto teatre. Maestro neskubiai, pamažu, kartais nevalingai susvyruodamas senatviškai netvirtomis kojomis pėdino savo namų pusėn. Liesas, akiniuotas, su juodais…
Žymiai daugiau klausimų negu atsakymų
Aš miegojau ant kušetės ir išgirdau nesmarkų beldimą į duris. Galėjo ir vėjas baladotis, bet aš nuėjau patikrinti. Atvėriau duris, o už jų stovėjo ne kas kita, o mano mama, mirusi pastaruosius aštuonerius metus. „Mama, kaip smagu tave matyti, – ištariau. – Koks netikėtumas.“
Atodūsių tiltas
Laiko paradoksai Sašos Sokolovo durnių mokykloje
S. Sokolovas pateikia literatūrinę nesuvokiamo kūrinio versiją. Čia nėra vietos objektyviam pasakotojui ar aiškiam siužetui, o rašytojas paneigia stabilaus ego galimybę ir priverčia skaitytoją klejoti kartu su pagrindiniu knygos veikėju. Romanas tampa sąmonės srautu, nes sakinių forma ir minties dėstymas atkartoja kasdienį mąstymą.
Musės istorija
Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas. Musės istorija …
