Literatūra
Pyktį nulieti
Pykčio ir atleidimo sąryšis su nuodėme? Pastarąją Richmondas apibrėžia kaip tuščią asmeninių troškimų vaikymąsi, kai iš visų jėgų, panaudojant visas žinias ir privilegijas, siekiama nieko nepaisyti, negerbti ir naikinti visus ir viską, kas kliudo gauti tai, ko norime…
Tai kelias iš kapų į deimantinę laisvę?
Išleista nauja Gintaro Patacko poezijos ir Arvydo Palevičiaus tapybos knyga „Konodontų fiesta“ iškart užminė šiokią tokią paleontologinę mįslę. Grįžimas 500 mln. metų į praeitį, kai vandenynai knibždėjo tų nedidelių nuodingų, dantytų kirmėlių? Kraupoka, ir lengva įsivaizduoti, kaip kažkur prie Palangos, besimaudant Baltijos jūroje, tave apninka pelekuotų kirminų didžiulėmis išsprogusiomis akimis, ir didelių (iki 40 cm), ir mažyčių (ne mažiau…
Dienoraščiai
Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis – tai lyg bandymas sustabdyti Laiką, kuris visus įvykius, mintis, jausmus linkęs tuoj pat palikti praeityje ir užmarštyje. Bet dienoraščio rašymo būdas gali būti labai skirtingas: vienas rašys diena iš dienos, kruopščiai įvardydamas faktus ir įvykius, o kitas – atrinkdamas tik svarbiausius…
Knygos ir knygelės
Nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi; ir nors autorė paaiškino savo romano sumanymą pristatymo „Paviljone“ metu, supratau, kad skaitant įdomiau nuo to atsiriboti ir tiesiog pasinerti į pasakojimo tėkmę. Moralinė programa priminė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Medaus skonis“: istorija ir žmogaus likimas yra nulemti aukštesniųjų jėgų, ir tik etinis apsisprendimas padeda joms priešintis. Prisiminiau ir nepakankamai pastebėtą Renatos Šerelytės romaną…
Kibernetinis šunytis
Eilės
Nepakeliama būties lengvybė. Antras dublis
Aštuonioliktų savo metų vasarą galvą užkimšau lietuvių kalbos konspektais. O kai prieš brandos egzaminą bandžiau į ją sugrūsti paskutinius „Anykščių šilelio“ likučius – Kokia graži mūsų tėvynė! Kokie šaunūs gimtinės miškai! – pajutau keistą norą ką nors aprėkti. Iš esmės tai nebuvo šilelio kaltė – juk miškai tikrai šaunūs. Tai buvo kažkas paslėpta šiek tiek giliau ir užstrigę manyje…
Laiškas prezidentui
Nes iš tiesų būtų nepatogu, o ypač Vakarų pramoninių demokratijų kaubojams, pripažinti indėnų žemėse įvykusią katastrofą kaip pirmą masių visuomenės klyksmą: klyksmą, ataidintį sakytum iš pasaulio ateities, ir pripažinti ne kaip -izmą, o kaip žmogaus širdyje staiga atsivėrusią bedugnę, kuri, prarijusi sąžiningumą, gailestį, mandagumą, teisingumą ir šitaip pasisotinusi, vis dar demokratiškam išoriniam pasauliui prisistato kaip ganėtinai nepriekaištingas, monotoniškas paviršius.
Autorius ir skaitytojas – vienas prieš vieną su tekstu
Š. m. sausio 4 d. leidykla „Flammarion“ išleido vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Michelio Houellebecqo (g. 1956) romaną „Serotoninas“ (Sérotonine). Siūlome rusų literatūrologo Venjamino Michailovo pamąstymų apie vieną didžiausių ir reikšmingiausių šių metų literatūrinių naujienų.
