Literatūra
Kazimierinės
Kovo ketvirtoji – Kazimierinės – būriui senųjų Kauno dailininkų buvo neeilinė diena. Jie laikėsi jau nuo kažin kada nusistovėjusios tradicijos susirinkti į Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, iki šiol stovintį menininkų namą ir šiltai pasveikinti bičiulį Kazį Šimonį. Ta proga ponia Teodora visuomet suruošdavo kuklias vaišes, kokios buvo įmanomos tais nykiais pokarinio dešimtmečio nepriteklių metais. Jose nieko stipresnio, išskyrus šventinio sovietinio…
Raštelis
– Ar suprantate, kas jums bus, kai paaiškės, kad sakote netiesą?! Laukite prie telefono kabinos, pareigūnas palydės į mano kabinetą, – išgirdau telefono ragelyje grėsmingą nurodymą. Sekundę abejojau, ar esu tas pats žmogus, kuris prieš dvylika valandų įsėdo į traukinį, vykstantį į Maskvą, ar žinau savo vardą, pavardę ir adresą. Prisiminiau kurso draugo perspėjimą: – Tokius pastatus geriau apeik…
Būrimas katino ūsais
Knygoje „Niki: dvigubas portretas“ yra daugiau kaip du šimtai puslapių ir beveik tiek pat įvairaus plauko žmonių pavardžių. Pačios pavardės neveiksnios, panaudojamos ir pamirštamos. Anetos Anros kūrinyje veikėjai neveikia ir nekeičia pačios pasakojimo tėkmės. Daugiausia, ką jie padaro, tai atsiunčia pagrindinei veikėjai Malenai laišką, pakomentuoja gyvenimą, apgina autorės nuomonę ir išnyksta be paaiškinamos priežasties, tuo užbaigdami savo kelių sakinių…
Feljetonas lietui iššaukti
Parketas iš medinių lentučių. Kasdien mindžikuoju jų lakuotu paviršiumi. Nuotolis nuo krėslo, fotelio ar kėdės iki durų yra šiokia tokia perspektyva. Žinoma, jei turėsime omenyje šlepečių trepsėjimą. Atokiau, prie sienos, visada tūno veidrodis. Net jeigu jame nėra tą akimirką bent kiek išraiškingiau bylojančio atvaizdo. Šita nesatis neretai ganėtinai paranki, jei rankose ‒ knyga arba laikraštis. Arba jei kambaryje klausomasi…
Engelen*
Sieninis laikrodis nustojo tiksėti, bet neseniai rodė pusę vienuolikos. Minutė po, minutė po, minutė po. Ji vis dar vemia tualete. Du apsauginiai stovi prie durų. Vienas iš kairės pusės, kitas iš dešinės. Jie broliai, vienos mamos, bet kiaušinėlius apvaisino skirtingi vyrai. Dėl šios priežasties kairiojo sargo pirštai trumpi ir stori, o dešiniojo netelpa į kišenę. Tik tuo jie ir…
Raudonasis kapelionas
Užuot krikšto tėvų paklausęs, ar jie sugebėjo atsispirti velnio pagundoms, raudonasis kapelionas nusivilko marškinius ir kelnes. Likęs vien tik su maudymosi kelnaitėm ir stula, jis paėmė mano seserį iš krikšto tėvo rankų ir įbrido į žuvų tvenkinį. Bet vos tik spėjo žengti keletą žingsnių, paslydo ant dumblo. Akimirką visi neteko žado, tada pasigirdo šūksmai. Mano sesuo suspurdėjo ore, o raudonasis kapelionas griuvo ant nugaros. Jis tuoj ištiesė rankas į priekį, norėdamas sugriebti mano seserį, jau tekštelėjusią į vandenį, bet ji buvo per toli. Visi pradėjo dar garsiau šaukti, o mano sesuo
Paryžiaus gatvės gyvos
Eilės
Skliautas iškorėja,
Skaisčiasielis ratas
Kosmosą apsėja.
Naktys – tos nuraškomos,
Surenkam, kas spėjama,
Menama ir blaškoma.
