Literatūra

IŠVARI PREMA

Saulės trauka

  Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna…

NASSIM NICHOLAS TALEB

Iš filosofinių ir praktinių aforizmų

Kaip yra autorių, kurie džiaugiasi tuo, ką parašė, ir tokių, kurie mėgaujasi pačiu rašymu, lygiai taip yra tokių knygų, kurias mėgaujiesi skaitydamas, ir tokių, kurias džiaugiesi jau perskaitęs.

IEVA GRAŽYTĖ

Eilės

Kalba turėjo gauti
Nobelio taikos premiją
Kiek karingų
Nesusipratimų
Buvo išvengta
Primityviai stebuklingu būdu –
Susikalbėjus
REGINA PEČIULYTĖ

Eilės

aš esu žuvis kuri plauko
šaltuose vandenyse
nusileidus
saulei
IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Pulsuojanti gyvybė

  Naujasis Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinys „Vartai Auštrieji“ sužavi ne tik gražia, muzikalia kalba, apgalvotais žodžių deriniais, bet ir aprašomų patirčių paprastumu bei gelmiškumu. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasti tekstai yra suausti iš kelių gijų, tad knygą galima interpretuoti įvairiai. Poetei itin svarbi moteriškumo, motinystės bei kūniškumo samprata, taip pat vartų įvaizdis (tą nurodo ir rinkinio pavadinimas). Vartai, viena vertus,…

LINA SIMUTYTĖ

Jis tiek daug visko turėjo

Dabar, kai jau esu miręs, galiu prisipažinti: visada norėjau būti bet kuo, tik ne savimi.
Įsivaizdavau, kad savo asmenybę galiu sudėlioti iš daiktų, kurių prikimšdavau kuprinę. Iš plakatų su atlikėjais, kurių niekada iš tiesų neklausiau. Iš spalvų, kurias apsivilkdavau drauge su drabužiais rytais prieš mokyklą.
MAMA ČIUKĖ

Laiškas Gemologui

Esu pats paprasčiausias pakelės akmuo, tokių niekas nešlifuoja. Norėčiau būti širdakmeniu, bet vėjas ir vanduo mane gludino į primityvesnį pavidalą. Čia net negyvena seniausi gyvūnai, maži trilobitai, suteikiantys vertės ir išskirtinumo. Bet esu, gal ir todėl, kad kažkada sutikai nepaisyti draudimų.

AGNĖ ZĖRINGYTĖ

Blakstienos

  Vieną rytą mane ištiko bėda. Pirmiausia turėčiau pranešti, kad esu paprastas, doras valstybės pilietis. Kasdien nuo aštuntos iki šeštos dirbu vienoje iš institucijų: spausdinu dokumentus ir ant jų nuolatos, kiaurą dieną, dėlioju įvairiausius antspaudus, o tada nešu aukštesniesiems. Niekada nepadariau jokio nusikaltimo. Niekada nebuvau teisme ir niekada neturėjau bėdų su policija. Tikiu valstybe ir jos institucijomis. Bet vieną rytą…

RUSSELL EDSON

Pasvarstykime

Peter Thomson. Tatuiruotė. 1996
Pasvarstykime apie ūkininką, kuris šiaudinę skrybėlę laiko savo mylimąja; arba senutę, kuri toršerą laiko sūnumi; arba jauną moterį, išsikėlusią užduotį nugremžti nuo sienos savo šešėlį…
Pasvarstykime apie senutę, kuri apsiavusi rūkytais karvės liežuviais dausiojo po pievą prikyštėn rinkdama karvašūdžius; arba nuo senumo aptemusį veidrodį, padovanotą aklam vyriškiui, kuris per naktis spoksodavo į jį, šitaip liūdindamas motiną, įsitikinusią, kad sūnus pametęs galvą dėl tuštybės…
LAIMANTAS JONUŠYS

Šviesos slinktys

…smelkiasi nuojauta, kad mano gyvenimas yra ne įvykiai, ne visiems regimi džiaugsmai ir skauduliai, o tos sapniškos būsenos, tos prasmę atmetusios gamtos laikų skaidrumos ir nepagaunamos slinktys, neapčiuopiama skraiste užklojančios mano gerus darbus, o ypač nuodėmes.