Literatūra
Vampyro šeima
– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite…
Apie Vandą Juknaitę ir ekstremalias situacijas
Jubiliejai visada kaip atlaidai. Ateini įsikibęs į puokštę pasakyti arba pasiklausyti pagražintų žodžių, pastovėti po oficialiosios dalies garbės sargyboje prie pyragų ir gėrimų. Jubiliejiniuose renginiuose daugelis viešųjų kalbėtojų persistengia, nes reikia atrodyti ir kalbėti pakiliai, nekasdieniškai. Vieni nusikalsta tuo, kad kažko nepasako, kiti – kad pasako per daug ir pro šalį. Neretai jubiliejiniai spektakliai vyksta tarsi ne jubiliatui ir…
Nebemodernizmo herojus
Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.
Mirties triumfas
Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.
Antraštė
Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…
Epitafijų ciklas VIXI
Vampyro šeima
Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.
