Literatūra

ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite…

DONATAS PETROŠIUS

Apie Vandą Juknaitę ir ekstremalias situacijas

  Jubiliejai visada kaip atlaidai. Ateini įsikibęs į puokštę pasakyti arba pasiklausyti pagražintų žodžių, pastovėti po oficialiosios dalies garbės sargyboje prie pyragų ir gėrimų. Jubiliejiniuose renginiuose daugelis viešųjų kalbėtojų persistengia, nes reikia atrodyti ir kalbėti pakiliai, nekasdieniškai. Vieni nusikalsta tuo, kad kažko nepasako, kiti – kad pasako per daug ir pro šalį. Neretai jubiliejiniai spektakliai vyksta tarsi ne jubiliatui ir…

JONAS KIRILIAUSKAS

Nebemodernizmo herojus

Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.

GUNTIS BERELIS

Mirties triumfas

Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Antraštė

  Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…

LINAS RYBELIS

Epitafijų ciklas VIXI

IV. Savižudžio epitafija
Škac, mirtie, škac.
Aš pats.
ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

Boris Zabirochin. Iš iliustracijų rusų liaudies pasakoms. 2018

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.

Senovės arijų giesmės protėvių vėlėms

Kurie tikrieji aukoėdžiai, aukogėriai, kurie su Indra ir dievais į tas pačias vežėčias paimti,
Agni, atvyki su tūkstančiu šitų dievagarbių – pirmųjų, tolimųjų – su protėviais, prie židinio susėdusiais.
EVELINA DACIŪTĖ

Eilės

kur geriau būtų durys išeiti
yra tiktai langas pro angą
prasikala spindulio stiebas
nelieka nei kojų nei rankų
nei veido nei pilvo nelieka
tik melsvas paliegęs šešėlis
po lova sena susirango
STANISŁAW BARAŃCZAK

Poezijos vertimai

Jei tau ką skauda:
– gera naujiena: esi gyvas.
– bloga naujiena: tą skausmą
jauti tik tu.