Literatūra
Istorijon eikit!
Iš atsinaujinusios Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijų…
Performansas su žuvelėmis
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje, „Paviljono“ knygų savaitgalio metu, Deividas Preišegalavičius ir Algimantas Černiauskas publikai pateikė „vėlyvus pusryčius“ – atliko performansą su D. Preišegalavičiaus knyga „Dulkių spalvos žuvelės“…
„Šiaurės Atėnų“ gimimas iš Atgimimo dvasios
Pirmo numerio pirmame puslapyje balto ploto viduryje puikavosi „Šiaurės Atėnų“ manifestas, liudijantis, kad anuometinį entuziazmą lydėjo patosas, bet teigta ir tai, kuo mažai kas galėjo abejoti: „Šiandien mes tikime: […] kad Europa neatskiriama nuo demokratijos, politinių ir pilietinių teisių, laisvo ir atsakingo žmogaus; kad Lietuva yra pasirengusi grįžti į Europą.“ Manifeste minėtas Milašius atsidūrė antro numerio pirmo puslapio antraštėje: „Oskaro Milašiaus Lietuva“; o trečiame numeryje atsiskleidė „Mikalojaus Vorobjovo Vilnius“.
Knygų mylėtojai
Bibliopatija (gr. pathos – „kančios“) – bendras skausmingos priklausomybės nuo knygų pavadinimas.
Bibliolatrija (gr. latreno – „tarnauju“) – dieviškųjų knygų garbinimas (pirm. r.); prietaringas knygų garbstymas, priskyrimas joms stebuklingų savybių (perk. r.).
Eilės
į kurią gali patekti siaurais mediniais laiptais
tuomet tavęs laukia prieškambaris, iškaltas
sunkiom raudonmedžio lentynom, prigrūstom
įvairiausių žodynų ir filosofijos knygų
Eilės
Poezijos vertimai
Žiemos musės
Iki pusės nuogas stoviu prie atdaro lango ir žiūriu į slėnio dangų, it įlanka pilną gyvybės. Ir tada pasirodo jos. Jos ateina nuo mano kambario lubų. Šešėlyje jos bejėgės, bet vos nusileidusios į saulės atokaitą atsigauna lyg atgimusios. Jos šiurpiai tupia ant mano blauzdų ir pakelia savo užpakalines kojeles it kasydamosi pažastis…
Būti baltu lapu
Skaitant ir reflektuojant Gintauto Dabrišiaus kūrybą, galima pajusti, kad ji ne taip lengvai paklūsta norui viską logiškai paaiškinti. Jo poetinis pasaulis yra labai tikroviškas, bet tuo pat metu ir itin keistas, nutolęs nuo kasdienybės.
Moterims
Pasakotoja atvira: „[...] moterys galėtų ramiai apsieiti be vyrų. Jos gerai pakelia vienatvę, rūpinasi sveikata, yra ištvermingesnės, puoselėja draugystes“ (p. 357). Kažin ar vyrams prie širdies toks nuogas feminizmas. Ir nors neprofesionalu skirstyti literatūrą į vyrišką ir moterišką, „Bėgūnai“ pulsuoja akivaizdžiu moteriškumu – stipriu, suvaldytu, racionaliu.
