Literatūra
Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus
„Natanas ir jo vaikai“ – intriguojantis vokiečių rašytojos Mirjam Pressler jaunimui skirtas romanas, kuriame susipina kryžiaus žygių epochos įvykiai Jeruzalėje, meilės istorija, žmogaus tapatybės paieškos ir skirtingų tikėjimų išpažinėjų likimai. Tai romanas, priverčiantis susimąstyti, kokia yra tikroji religijos esmė, ir parodantis, jog „meilė stiprus saitas, kartais stipresnis už kraują“. Romanas išties patraukia skaitytojo dėmesį ne tik įdomiu,…
Eilės
snapą kiša gaidys
varpai nutyla tačiau prabunda smegduobė
3 apie tėvus [Kunitz, Ferlinghetti, Meredith]
Ponas Edvardsas ir voras
Dvasinės pratybos (2)
Skaitant Ignaco Lojolos užrašus, mane nustebino įvadas: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą, kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad padėtų jam siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas.“ Tai turbūt tik literatūrinė metafora, pamaniau. Vienuolyne, perskaičiusi „Dvasines pratybas“ antrą kartą, supratau, kad šventasis Ignacas netuščiažodžiauja, knygelėje nėra jokių literatūrinių puošmenų.…
Pašto karoliai
Jų visada būna. Dieną ir naktį. „Nemėtyti. Dūžta.“ Taip dažnai žmonės užrašo ant savo siuntų. Kartais dar parašoma: „Ačiū.“ Arba: „Nelankstyti. Konkursui.“ Arba tiesiog: „Konkursui.“ Taip paprastai užrašoma ant didelių popierinių vokų, kuriuose savo kūrinius siunčia vaikai. Viešpatie! Jūs manote, kad kažkas čia kreipia dėmesį į tokius sentimentus?
Sniegas
Kartais pasivaidenantis laukuose ar už namo kampo, ar pro langą dešimčiai minučių – sniegas dabar jau yra didžiulė prabanga ir retenybė. Kai anksčiau, pamenu, brisdavau per pusnis, rankom ir kojom rausdama tunelius, sąmonėje kolekcionuodama tuos metafizinius blizgučius, – nardydavau po jas, ieškodama kaži kokių slaptų kambarių ar to kito, tobulesnio gyvenimo užuominos. Šaltis iki širdies prasibraudavo tuneliais – jausdavau…
Penki laiškai Mamai
Visų pirma aš niekada gyvenime sąmoningai nedariau ir nedarysiu blogo darbo. Be to, apie tave ir Tėtę aš niekada negalvojau ir negalvosiu niekaip kitaip, kaip tik kuo tyriausiai, kilniausiai ir geriausiai, ir jei kas bent žodeliu ginčys jūsų pageidavimus ir aukštus idealus, nepaliausiu už juos kovojęs iki paskutinių jėgų. [...] Aš visada stengiausi viską daryti taip, kaip judu su Tėte pageidavote, ir daug kartų dariau tai prieš savo valią ir įsitikinimus, nes judu taip norėjote. [...] Ir vis tiek, Mamyte brangi, žinau, kad tu teisi, o aš klystu. Nė akimirkos nepamanyk, kad kaltinu tave; taip nėra, nors toks įspūdis kils.
Egzistencinės nerimasties poetika Fernando Pessoa prozoje
Vis dėlto kūrinio dialektiškumas – ne yda, o vertė. Negebėjimas įveikti prieštaravimų šiuo atveju ne asmens menkumo įrodymas, galime kalbėti apie nesitenkinimą jokia iliuzine struktūra. Ir Bernardas Soarešas atitaria, kad blaiviai mąstyti reiškia nesutarti su savimi.
Kvėpuoti abiem plaučiais
Kaip primena Krzysztofas Leśniewskis, Bažnyčios tradicija skelbia apie sveikatą ne tik kaip ligos ar kentėjimo nebuvimą, bet ir kaip gebėjimą pakelti negalavimus. Ligą, kuri gali būti suprantama ir kaip religinis testas. Negana to, skausmą ir kančią pripažįstant vienais iš esminių žmogaus būties bruožų.
