Literatūra
Namai ir sodybos
Pagarsėję ėdrūnai yra šie: Bogdanas iš Bazilio, Ostrogo kunigaikščio, dvaro (Nieseckis) pusryčiams suvalgė ketvirtį romyto avino, žąsį, porą kaplūnų; jautienos kepsnį, sūrį, 3 kepaliukus duonos, išgėrė 2 gorčius midaus; pietums – 12 porcijų mėsos, veršienos, avienos, kiaulienos nemažai, kaplūną, žąsį, paršą, tris kepsnius…
Protingavimai (4)
Žmona pyksta ant savo vyro, jeigu jis gyvena taip, kaip jis nori, o ne ji. Jeigu vyras gyvena taip, kaip žmona nori, žmona jį niekina. Toks gyvenimas. Dirba žmogus penkias dienas, vargą vargsta, o dvi dienas nuobodžiauja, sako Schopenhaueris. Darbas yra blogis ir nuobodulys yra blogis. Nieko gero po Saule.
Pâté
Sako, šiais laikais mėsa ne tokia kaip anksčiau. Nežinau. Vieną vasarą savaitgaliais dirbau mėsos pardavėju prekybos centre ir visi kiaulių kumpiai atrodė vienodai. Kasdien tonos mėsos iš vakuumuotų maišų šaltame sandėlyje keliavo į šaldytuvus, tada į maišelius ar mėsmales ir kieno nors vežimėlį. Tonomis. Žmonės mėgo rinktis iš kuo daugiau gabaliukų, kuo labiau išrietę antakius. Jie labiau mėgo šaldytuvus…
Skyrybų argumentai
Man visada tekdavo pats juodžiausias darbas, o tu šiepdavai dantis ir viliodavai savo liepsnom. Aš turėjau rinkt šiukšles, apsimesdamas, jog man tai pats maloniausias dalykas pasaulyje, o tu tuo tarpu gundančiai šypsodavaisi praeiviams tarsi laukdama pasiturinčių, plačiakišenių užsienio turistų. Tu švyturiuodama sudegdavai aistros kamuoly, o aš, gūždamasis iš skausmo, būdavau pametamas bet kur ir jei dar nors kiek kvėpuodavau,…
Penkios istorijos
Kartą gyveno vyras, kuris turėjo tik vieną megztinį. Jis buvo tapęs tarsi antrąja oda ir vyrui buvo toks brangus, lyg būtų gyvas padaras. Vyras buvo baugštus ir drovus, todėl į rūbų parduotuves eiti vengdavo – jausdavosi jose labai nejaukiai ir gėdindavosi pardavėjų, kurios siūlydavo jam savo pagalbą.
Gildančios širdį poezijos eilutės
Nemanykit, kartkartėmis (nors ne taip jau ir visai retai) ir man sugelia širdį. Taip specifiškai. Gelia, sakyčiau, susyk ir skaudžiai, ir saldžiai. Gal panašiai (lai nebūsiu, šitaip kalbėdamas, pernelyg šventvagiškas) kaip šv. Teresei Avilietei, kuomet josios regėjime pasirodęs angelas smaigstė jos širdį auksine strėle. Bet man paprastai gelia nuo kitko: nuo gerų poezijos eilučių.
Tų eilučių (poezijos), kaip, manykim, truputį perdėdamas, įsivaizduoju, net atmintinai moku devynias galybes. Sakyčiau, jau bus gal kokia šešiasdešimt metų, kai nėra dienos, kad kelios ar keliolika jų neprastraksėtų mano galvoje. Ne visos jos, aišku kaip dieną, yra gildančios. Bet… Esama. Tikrai, tikrai esama. Ir ne tiek jau mažai.
Stalinas be psichologijos
[Stephen Kotkin:] Rusija savo saugumą siekia palaikyti, kontroliuodama kaimynines teritorijas – ypač anksčiau valdytas, – kad kokia nors išorinė galia tų teritorijų nepanaudotų prieš ją. Tai man padėjo suprasti Stalino elgseną.
