Literatūra
Naujasis tūkstantmetis
„Kodėl jūs taip darot? – norisi paklausti tėvų. – Kodėl darot vaikus, o paskui jų nekenčiat, nes jie per daug triukšmingi, nes jie nevykėliai – jau nuo pat pradžių, nes juose matot save, savo sumautą vaikystę, nes žinot, kad viską sugadinsit kaip ir jūsų tėvai ir tėvų tėvai, nuolat perduodami gyvenimą be šansų.
Kiniška lovatiesė
Buvo suplyšusi ir nešvari, raizgalynė storų auksinių siūlų dygo iš jos kaip piktžolės, byrėjo aplinkui. Bet kol žvelgiau ir žvelgiau į ją, mano vaizduotė susiliejo su mano regėjimu, ir aš atpažinau lovatiesę, kurią buvau nupasakojusi Džeimsui, apimta silpnos maišto dvasios. Drakono nebuvo.
Žingsniais stiklu
Priparkuoju priusą taip, kaip moku, – truputį įstrižai grioviui, užpakalis išlindęs į važiuojamąją dalį, kam nors tikrai užklius, bet negi rėkausi prie kapinių, nors ir norėtum, negi perrėksi mirtį, lydimą neįprastai ilgos procesijos su kunigu priekyje, vis išklystančiu į šalį vien tam, kad suprastų, jog truputį dar ne ten pataikė, per anksti pasuko į kairę, šitas mirė dešimt metų…
Šiltnamio kronikos
Dabar būsi kaip mano mama, – niūriai pareiškė draugė, kai pasigyriau sodyboje turėsianti šiltnamį. Nes šiltnamis žmogaus gyvenime yra savotiška takoskyra, simbolinis lūžio taškas. Kaip vedybos (o vėliau – skyrybos) ar kūdikio gimimas. Statydamasis šiltnamį automatiškai pereini į tėvų stovyklą, tiksliau, tų, kurie, imant bendrą gyvenimo vidurkį, jau nugyveno pusę savo gyvenimo. „Tai įvyko tais pačiais metais, kai nusprendžiau…
Burokėliai
Nubudus dilgteli mintis, kur realybė, o kur sapnas. Niolikta moderniojo maro diena. Neišjungto kompiuterio ekrane siūbuoja kruvinaspyglis pakartas kaštonas. Ne… ne aš… ne mes… Neigiu burtais, užkalbėjimais milijoninę mikroskopinių kaštonų armiją, klastingesnę už lig šiol buvusias kariaunas. Ginkluojuosi antveidžiu, vienkartinėm pirštinėm. Skubu vaistinėn papildyti savo ir artimųjų ginklų atsargų. Gerai, kad kol kas neuždrausta važiuoti dviračiu. Pėsčiųjų bulvaro dykra pėdina…
Stebuklingoji Kupolių žolelė
Geriant rūgpienį ir šveičiant virtas bulves su grietine ir svogūnlaiškiais bei gerai iškeptą kiaulienos kepsnį, Filipas galiausiai atskleidė savo tikslą. Aišku, susitikimas ir Kupolių šventimas svarbu, bet ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad Kupolių diena yra pats tinkamiausias metas rinkti vaistažoles, idant ateinančią žiemą būtų iš ko virti gydomąsias arbatas. Pažinti kiekvieną pievos žolelę ir gėlelę Filipas buvo išmokęs vaikystėje iš mamos, kai kartu eidavo žoliauti ir padėdavo rinkti pačius įvairiausius vaistinius augalus.
Madride pandemijos metu: ritminės analizės bandymas
Gyventi Madride atsikrausčiau trisdešimt trejų su keturių mėnesių kūdikiu ant rankų, baigiantis vasarai, beveik lygiai septyni mėnesiai iki karantino pradžios. Ne tik miegoti, maitintis, tuštintis, praustis, bet ir migdyti, maitinti (žindyti), tuštinti (sauskelnes), prausti beapsiprantąs mano kūnas naują miestą sutiko abejingai…
„Literatūrinių slinkčių 2020“ žvaigždės ir įžymybės
Šiandien laidoje kalbėsimės apie jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės slinktys“ kūrybos rinkinį (išleido asociacija „Slinktys“, 2020). Festivalis, kaip ir kasmet, turėjo vykti pavasarį, bet šalyje įvestas karantinas pakeitė planus – renginys nukeltas į rudenį.
Šnabždėtis su laumžirgiu
Ir nors visos poezijos kryptys turi teisę egzistuoti bei susikibusios bent jau mažaisiais piršteliais netvirtu žingsniu braidyti po vis banalėjančios kasdienybės pievas, man buvo smalsu, kokiai žodžio įprasminimo metodikai teikiamas prioritetas filosofijos mokslų daktarės Ievos Rudžianskaitės pirmojoje poezijos knygoje „Kita“.
Niūrus gyvybės optimizmas
Lietuviškas pavadinimas „Medžių istorija“ skamba gražiai, bet mažumėlę klaidina. Originalus pavadinimas – „The Overstory“, ir šis miglotas daugiaprasmiškumas kur kas tiksliau atskleidžia esmę, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Tai romanas apie dviejų gyvybės formų – medžių ir žmonių – santykius ir dar gerokai daugiau.
