Literatūra
Kelionė į Lietuvą. Keliai, mašinos, žmonės
Mašinėlių ir jų vairuotojų Lietuvoje yra daug. Gyventojų smarkiai sumažėjus, o vairuojančiųjų skaičiui išaugus, gatvėse ir keliuose tai labai matosi. Vairuoja visi: ir spuoguoti bachūriukai aptemptom kelnytėm, ir žilos močiutės su sportbačiais, ir solidžiai atrodantys ponai su lakūnų akiniais.
Smiltynė–Nida–Smiltynė
Grįžusi į paplūdimį, mažomis žirklutėmis nusikarpau atskurusias pūsles ant padų, iškrapštau iš jų smėlį ir smulkius akmenėlius – jokie pleistrai šiame sūriame kelyje neveiksmingi – ir einu tolyn. Tiesiog einu ir nieko daugiau.
Vidinis getas
Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo.
Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“
„Miestelio romanse“, pirmame į anglų kalbą išverstame Grigorijaus Kanovičiaus romane, autorius savo „alsavimu“ piešia meile alsuojantį ir nepamirštamą paveikslą savo gyvenimo tarpukario Jonavos štetle, viename iš miestų ir miestelių vadinamosios Sėslumo ribos teritorijoje – vienintelėje vietoje Rusijos imperijoje, kur dauguma žydų galėjo gyventi legaliai.
Televizorius, aš ir lietuvių kalba
Šnekamąją gimtąją kalbą ėmiau jautriau girdėti tik studijų metais, bandydama vaidinti studentiškame teatre. Ten gerokai patvarkė mano kirčiavimą, apravėjo barbarizmus. Būdavo, kad ir draugas filologas mesteldavo vieną kitą pastabėlę. Iki tol kalbėjau kaip pakliūva – ir kaunietiškai (esu trečios kartos kaunietė), ir mokykliniu slengu. Pamažėle atsirado diskomfortas klausantis puskalbe bendraujančios vyresniosios kartos artimųjų, augusių prie dviejų okupantų, o prieš…
Eilės
Kai liucerna pražysta dykumoj
Tarptautinio pripažinimo sulaukusio garsaus Sakartvelo poeto, vertėjo ir orientalisto Giorgio Lobžanidzės knyga „Šventofobija“ palieka dviprasmišką įspūdį – lengvai skaitomiems, įmantrybėmis neužgriozdintiems eilėraščiams būdingas daugiasluoksniškumas, filosofinių ir teologinių svarstymų dermė, nevengiama žvelgti ir į globalias problemas.
