Literatūra
Mano vagina
Į Seimą!
Gavau knygelę su visų kandidatų į Seimą sąrašais. Bestudijuojant kilo paikoka mintis. Tiek pavardžių, daug tokių vaizdingų, kad susidėlioja į vientisą siužetą. Palieku jį sudėlioti patiems skaitytojams. Nusakysiu jį bendrais bruožais: į Seimą taiko naujokas. Vadinkim jį Nausėda (nepainioti su Prezidentu) – 13 sąrašo 42 numeris. Patardomas, pavaišinamas, net nugirdomas, atsiduria miške, prie ežero, kur jam ima vaidentis. Galiausiai…
Musės ir mizantropija
Pats nežinau, kodėl pamėgau stebėti, aprašinėti muses, analizuoti jų primityvią (bent mums taip atrodo) elgseną, lyginti ją su mūsų, Homo sapiens, aukščiausio biologinio išsivystymo padarų (bent mums taip atrodo), elgsena. Atrodytų, kad tarp šių dviejų gyvūnų pasaulio grupių maža bendro, išskyrus tai, kad viena jų nuolat puola, kita nuolat ginasi. Primena begalinį pozicinį karą. Bet apie tai vėliau, o…
Bedugnė

Ir vėl jie ėjo ir kalbėjosi, bet mintis jų užvaldė pojūtis, apėmęs juos, kai minutei buvo susikibusios rankos. Ji dar jautė sausą jo delno ir tvirtų pirštų karštį, jai buvo malonu ir drovoka, o jis dar jautė nuolankų jos smulkutės rankos minkštumą, tebematė juodą kojos siluetą bei naiviai ir švelniai ją gaubiantį batelį. Ir būta kažko aštraus ir neramaus tame neblėstančiame siauro balto sijono kraštelio ir gražios kojos vaizdinyje, ir jis išvaikė jį nesąmoningomis valios pastangomis. Ir tada jam pasidarė linksma, širdis krūtinėje pasijuto tokia plati ir laisva, kad kilo noras dainuoti, tiesti rankas į dangų ir surikti: „Bėkite, aš jus vysiuosi!“ – tą senovinę pirmykštės meilės, užgimusios miškų ir griaudinčių krioklių apsupty, formulę.
Išmestų knygų apžvalga. Trys vertėjai
Kai kurios – nebeišvalomai pridulkėjusios, perdrėkusios, kiaurai pelėsio perimtos, nežinia iš kokių palėpių ir rūsių ištrauktos. Kodėl nemetamos tiesiai į popieriaus konteinerį: dalijimosi ekonomika, tvarumo idėjos? Bet šita – iškart matyti – tiesiog nuskaityta. Suskaityta. Orhano Kemalio romanas „Įstumta į bedugnę“ („Vaga“, 1967). Ir skaitė jį ne tik Antosytė (priešlapyje neįgudusia rašyti ranka išvedžiota: „Antosyt! Sveikiname su vardo diena,…
Pro dangaus įtrūkimą
Išpažintinei poezijai priskiriama ir poetės, dramaturgės, žurnalistės Dovilės Zelčiūtės kūryba. Knygos „Šokiai Vilniaus gatvėje“ anotacijoje teigiama, jog išpažintinio žanro atspalviai dominuoja ir šiame rinkinyje. Tarsi iliustruodamos kūrėjos autobiografinį ryšį su kūriniais tekstus puošia fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos…
Ežerų ir minčių rupūžės
Pirmame Ievos Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ išryškinama nesibaigianti įtampa tarp gamtos ir civilizacijos. Šią problemą autorė gvildena ne apsiribodama tik vienu aspektu, o konstruodama keliaplanius tekstus. Kaip teigiama knygos anotacijoje, eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, tačiau pasirodo ir tokios temos kaip ekologinė atsakomybė, tarša, mėsos valgymas. Minėtos temos jungiamos su subjektės išgyvenimais, išlaikoma pusiausvyra tarp kalbančiosios žvilgsnio,…
Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad „Remonte“ akivaizdi „amžinoji“ lietuvių romanų bėda – trūksta psichologiškai įtikinamo ir intriguojančio siužeto, turintys sujaudinti ar net sukrėsti įvykiai pateikiami nuspėjamai, veik nuobodžiai, intriga, jau ir taip nelabai įtikinama, neišsprendžiama ir lieka „kyboti“ spėlionių erdvėje…
Poezija ir barikados
Daina kaip ginklas – pats taikiausias, taikliausias ir stipriausias kovotojas. Daina kaip fakelas, kaip kelrodė žvaigždė, nušviečianti teisingiausius žingsnius ir tiesiausius kelius. Net ir tada, kai poetai ir muzikai krenta barikadų ugnyje, daina nenustoja skambėjusi, o po visų karų ji dar ilgai skamba primindama buvusias kovas ir pergales…