Literatūra
●
kad poezija taptų tiesa minties joga mąstymo menas
iš šviesos sutverta visata širdies tylusis gyvenimas
Gazos Katastrofa
Šviežiai iškeptas tėvelis su sūnumi ir jo mama
padėvėtame karavane,
mobiliame namelyje, kuris tą valandą
žemiškesnis
už bet kurią pasaulio šalį.
Iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo
Žinau, kad nemėgsti eilėraščių, ypač mano,
ypač dėl to, kad manieji niekad neateina,
kai tau jų reikia labiausiai, žinau,
mano vidinis gyvenimas manosi gyvenantis išorėje,
bet ne, jis prabunda tik kažkam
per stipriai atsitrenkus, kažką praradus, lyg pavėlavusi…
Iš „Sonetų Krisui“, 36
Bučiuokis atmerktom akim: taip: kada
Bučiuojies. Ir visą kitą svaigų laiką leisk artėt prie jų;
Nemiegantis, meldžiu tavęs (mielasis) siekti
Tamsoj manęs, kaip aš tavęs siekiu,
Staiga atsiskiriam… tik aš abu tada
Ir kada slysta tavo pirštai, tebūsim du
Tiktai, „sapnų toj karalystėj“: norėčiau likti
Vieninteliu priimtu tavo piliečiu.
Gimtadienio balionai
– O dabar atplėšk voką, – paragino mane.
Aš atplėšiau.
Ten buvo čekis, kad apmokėta krūtų didinimo operacija.
– Gražiausiems papams, kurie bus, – patikslino mano brangusis.
Sarajevas
Pabundu po lova. Pro langą traukia rudeniškas šaltis. Kambaryje mėtosi skudurai. Dvokiu. Sukrėtimas – bene vienintelis būdas, kuriuo galima pažadinti nuobodulyje skendinčią Stegę.
– Siaubinga. Gerai, kad ne pas mus.
Įsižeidęs senelis. Antroji versija
Na, jis nebuvo senelis tada. Tai aš dabar jį taip vadinu, nenorėdamas, kad jo istorija apie pistoletą pradingtų tamsoje. Vienas rašytojas pasakojo, kad žmogaus vėlė skaistykloje šilta, kol žemėje gyvas bent vienas jį prisimenantis. O man reikia paminėti Vilutį, nes tą pažadėjau. Tik dėl Vilučio ir senelio pasakoju šią istoriją. Senelis buvo vyras su smetoniškais ūsais. Kietas ūkininkas ir…
nužudyk savo mieluosius (kill your darjeelings)
po tos dienos, kai manyje mirė verlibras, pradėjo verkti miražiniai kolibriai, o sutampantis whitmanas vietoj sparnų išsiaugino vibracijas žudančias sirenas. diena pasekė pasakas nakčiai, pastaroji užmigo ir ritmas sumušė savo taktą – vėl prasidėjo nauja diena. bytnikų poetai pagimdė marių buroką, suapvalintą viena raide. norėčiau (šį žodį skaityti rainerio naracija), jog ginsbergas mirtų, kai man būtų sukakęs menkas dvidešimtmetis.…
Kaip prasilenkti su gvančiais, hokitais ir kalnais milžinais
Siauruose kultūrininkų sluoksniuose plačiai žinomų parahokinių rogučių žaidynių data, tartum Velykų, kilnojasi: šiemet jos įvyko sausį. It ridenami loveliu margučiai, nuo kalnelių vėl dardėjo Hokio garbintojai ir prieteliai spalvingais apdarais ir padargais, šįsyk, regis, susirinko kone svajonių komanda.
Baigiasi metai
![Edvard Munch. Nerimas. 1896. Litografija](http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/2024/02/munch2-157x180.jpg)
Staiga pamačiau, kad viena atspindžio veidrodyje ranka krustelėjo. Krūptelėjau. Tik po sekundės dalies suvokiau, kad tai krustelėjo mano paties ranka. Kreivai nusiviepiau. Mat prancūzų psichoanalitikas Lacanas, kalbėdamas apie vadinamąją „veidrodžio stadiją“, sako, kad šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikis, reaguodamas į savo atspindį veidrodyje, ima suvokti savo kūno visumą. Vadinasi, grįžau… Welcome back!