Literatūra

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Žiūrėjimas į debesis

kaukolinis-debesis-2020nn1
Debesys yra benamiai. Tai viena iš dviejų pačių artimiausių mano širdžiai jų savybių. Ir kai prisimenu frazę iš Šventojo Rašto, kad Žmogaus Sūnus neturės kur galvos priglausti, kažkodėl pirmiausia pagalvoju ne apie žmones, bet apie debesis. Iš tikrųjų: kur debesims priglausti savo galvas?
Tiesa, literatūroje, ypač poezijoje, debesys dažniau pristatinėjami ne kaip benamiai, o kaip nomadai. Pavyzdžiui, senas senas Michailas Lermontovas: Тучки небесные, вечные странники. Arba visai dar nesenas Charlesas Wrightas: And now the clouds come on, the same clouds that Turner saw. Nemanau, kad benamystė ir nomadystė – vienas ir tas pat. Tačiau kad jiedvi sieja ganėtinai artimos (kraujo?) giminystės ryšiai – vargu ar galima būtų nuneigti.
IGNĖ GRIKEVIČIŪTĖ

Eilės

kad ir kas benutiktų
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
JAROSŁAW MIKOŁAJEWSKI

Poezijos vertimai

kiekviena greitoji važiuoja pas mano dukras
kiekvienam telkiny vanduo siekia joms gerklę
kiekvienas žandaras daužo jų duris
kiekvienas šernas atknisa begalę kūnų
kiekvienas piktadarys tyko mano brolio
kiekviena osteoporozė kiurdo mamos kaulus
IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Apie pasaulį, kurio (galbūt) nėra

  Perskaičiusi Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisiminiau 2018 metais debiutavusios Gretos Ambrazaitės knygą „Trapūs daiktai“: abi autorės savaip išryškina tikrovės netvarumą, nykimą, nesaugumą, tačiau G. Ambrazaitės poetinė raiška sodresnė, įmantresnė. Kita vertus, L. Kromalcaitė drąsiai renkasi laisvą ir gan paprastą kalbėjimo būdą. Todėl tekstai atrodo lengvai perprantami, nors, kaip išaiškėja juos detaliau panagrinėjus, tas paprastumas neretai…

NOJUS SAULYTIS

Filmavimai ir 31-osios metinės

taip pat norėjau pranešti, kad esu pakviestas dalyvauti 31-ajame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. jis vyks spalio 9–11 dienomis (man atrodo). tuo metu man yra darbo dienos. kadangi norėčiau sudalyvauti, teiraujuosi galimybių. ar būtų įmanoma pasiimti atostogų?

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (8)

Nietzschė sakė, kad krikščionybė yra vergų religija. Ne. Tai laisvės religija. Mušk mane per dešinį skruostą, aš atsuksiu tau kairį, nes man neskaudės. Aš tik nusijuoksiu, kaip nusijuokė šv. Pranciškus, išmetęs savo turtus pro langą ir tapęs laisvas. Krikščionybė yra laisvė nuo pilvo.

AKVILINA CICĖNAITĖ

Sapnuoti sniegą

Sidnėjuje, kur dabar gyvenu, nebūna sniego. Tikro – nebūna. Kartais jis iškrenta tarsi netyčia, supainiojęs platumas, ir tuoj pat sutrikęs ištirpsta. Vis dėlto mitas, kad Australijoje apskritai nėra sniego. Jei dabar norėčiau jį pamatyti, sėsčiau į automobilį ir važiuočiau pietvakarių kryptimi tol, kol išvysčiau snieguotą viršukalnę, pavadintą angliškai neištariamu Kosciuškos vardu.

BRUNO SCHULZ

Ruduo

Ruduo – tai žmogiškosios sielos troškimas materialumo, esmingumo, ribotumo. Kai dėl neištirtų priežasčių žmonių metaforos, projektai, svajos ima geisti įgyvendinimo, ateina metas rudeniui.

MANUEL VILAS

Ordesa

Mirusieji visada kalbėdavo su manimi.
Mačiau tiek daug visko, kad ateitis galiausiai pradėjo kalbėti su manim lyg su kaimynu ar netgi draugu. Turiu omenyje tuos asmenis, tuos vaiduoklius, mirusiuosius, savo mirusius tėvus ir meilę, kurią jiems jaučiau, ir kad ta meilė niekada neapleidžia.
RUSSELL EDSON

Tunelis

Iš pradžių iš žemės, lyg koks odinis kiaušinis, prasikalė jo nuplikęs viršugalvis. Palaipsniui, diena po dienos, išlindo antakiai ir nemirksinčios akys… Žili plaukai, žemių pilnos ausys, nosis, žeme aplipę nosies plaukai; paskui pečiai, pečius apsiautęs šalikas, krėslo atkaltė, inkrustuota žeme ir vabalais.