Literatūra
Vertėja milijonierė
„Kas čia žiūri?“, „Katinėlio mokykla“, „Burtų lazdelė“, „Sugauk mane“, „Kapšiukas su dviem skatikais“… Sudėję visų Irenos Rudokienės (Olšauskaitės) verstų leidinių ir leidinukų tiražus gausime rekordą. Milijonas 315 tūkstančių egzempliorių. Milijonierė.
Miltinio rožė
Nors Juozas Miltinis prieš metus jau buvo pašalintas iš teatro vadovo pareigų, paradui tebevadovavo. Beje, ir savo spektaklius prižiūrėjo iki pat 1993-iųjų. Kitaip būtų sunku ir įsivaizduoti.
Šlaitas
…Taip buvo pernai ar užpernai, ar prieš penketą metų. Laikas sustojo, ir mes likom įšalę jame. Nespėję sugrįžti. Atskirti ne upės – vandenyno. Uždaryti tarp keturių sienų. Už jų nematomas priešas skina gyvybę po gyvybės. Nereikia ir masinio naikinimo ginklų. Visi – nepaskelbto karo belaisviai.
Asmeninės utopijos žemėlapis
Vieninteliai namai paribyje, kuriuos pažinau ir kurie niekuomet nepasirodė per daug nepatogūs, dargi atvirkščiai – kuriuos prisimenu kaip vienus jaukiausių ir džiaugsmingiausių, buvo Londono skvotai. Camden Road 8 – pirmasis, nepakartojamasis. Net žiurkės pusrūsyje, stambūs, plaukuotakojai vorai židinyje ir po pusmečio sprogęs kanalizacijos vamzdis netemdo širdžiai mielų prisiminimų.
Paštas (KLC). Requiem rankiniam skirstymui
Lapkričio 16 d. pradėjęs veikti konvejeris skirstys siuntas į 380 krypčių ir „galės išskirstyti apie 12 tūkstančių siuntų per valandą – rankiniu būdu tokiam siuntų kiekiui išskirstyti reikia 6 pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų“. 24 milijonai eurų – tiek Lietuvos paštas investavo į šį projektą. „Tai yra svarbiausia ir didžiausia pašto investicija per Nepriklausomos Lietuvos metus.“
1984-ieji. Profkiniai
Senais gerais laikais darbininkų ir valstiečių šalyje labai trūko darbininkų ir valstiečių. O tapti geru darbininku ar valstiečiu galėjai tik pasimokęs profkėje. Todėl jų buvo begalė – miestuose, miesteliuose, net kaimuose.
Melsvos lūpos
Persikėlėlių folkloro žinovai, susižavėję istorijomis apie didžiulius požeminius tunelius, vedančius net ligi pat Berlyno, tvirtino, kad kapuose ir šeimų laidojimo rūsiuose, kur mūsų ūkvedys laikė kreidą, kibirus ir šluotas, vokiečiai prieš iškeldinimą paslėpė neįsivaizduojamus lobius – brangų Meiseno porcelianą, auksines grandinėles ir monetas, burtų knygas ir požemio planus. Žmonės, kurie nuo vaikystės naudojosi unitazais, tiesiog negalėjo būti neturtingi. Kapstydamiesi darže, atsikėlėliai retkarčiais aptikdavo dešimtį lėkščių ar tuziną šakučių, paslėptų vokiečių prieš iškeldinimą; kai buldozeriais ėmėsi lyginti pievą netoli senosios kirchės, smygsančios centrinėje aikštėje, paviršiun pažiro aliumininės ir varinės monetos: kadaise čia stovėjo bankas, jį subombardavo atskridę nuo Bornholmo anglai…
Paprasto pasaulio ilgesys
Išeini į gatvę, ir tave sutinka paprastas šaligatvis, sudurstytas iš betono plytelių, šalia paklotas asfaltas, stovi mūriniai namai, eina žmonės – gyvi kūnai, apsiklostę apčiuopiamomis medžiagomis, prieš akis visas materialus pasaulis, ir tai, ko negali paliesti rankomis, palieti akimis tau suvokiamoje ir aprėpiamoje erdvėje. Išeini į miestą ir susitinki su draugais, su gyvais žmonėmis, tari jiems žodžius, kurie skamba…
Apie baltus ir baltas dėmes
Žodis įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją Vigmantui Butkui
Anapus kraujo upių – pirmoji meilė
Skaitytų knygų knygyne Šeškinėje, įspūdingos dovanojamų leidinių kaugės viršuje gulėjo Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę“ („Vyturys“, 1988). Pavadinimas daug kam pirmiausia asocijuojasi su debiutiniu Alinos Orlovos albumu, ne su literatūros kūriniu. Rusų kino žinovai iškart entuziastingai sakytų: „Filmas! Jauna Galina Polskich! Pirmas didelis jos vaidmuo kine…“ Bet pradžioje buvo knyga. „Vyturys“ ją išleido padidintu…
