Literatūra

JOLANTA SEREIKAITĖ

Eilės

Mūsų herbai snaudžia
Atminties kartušuose,
Mūsų sudaužytais veidrodžiais
Ropoja musės, virtę sidabro taškais.
Mūsų nerestauruoti kūnai
Grimzta lovose.
PATRICIJA ŠMIT

lauramedis

esi atkaklus nepasiduosi žaliuosi –

esi iš tų kur amžinybe

neabejotinai tiki

NERIJUS CIBULSKAS

Arielis Pikaras įvykio vietoje

Tai ne sodinukas.
Mažojo piršto nagas užkastas toliau auga.

Iš vokiečių poezijos

Vokiečių ištikimybė,
Vynas, moterys, giesmė,
Šiam pasauly turi likti
Kaip senų laikų dermė,
Ir kilniems darbams įkvėpti,
Kol gyva mūs giminė.
Vokiečių ištikimybė,
Vynas, moterys, giesmė!
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (12)

Didelį meną darė Antikos ir Renesanso menininkai. Gėrėjosi jie žmogum – Dievo opus magnum. Dabar madinga žmogum bjaurėtis. Labai gražiai apsirengę dailininkai paišo negražius žmones: žiūrėkite, kokie jie!

EDWARD CAREY

Mažė

Palėpės kambarėlyje man buvo labai nejauku. Nusisukusi staiga pajusdavau ant gegnių pakibusią mamą pakrypusiu kaklu ir į šoną palenkta galva, bet vos tik atsigręždavau, ji būdavo dingusi. Be to, kybantis žmogus man neatrodė panašus į mamą, veikiau ten galėjo būti tas, kuris iš manęs ją pavogė.

NIKODEM SZCZYGŁOWSKI

Prima Aprilis. Apie ką burba medžiai miške naktį balandžio pirmąją

Sapnavau, kad gyvenu po žeme, kažkokiuose didžiuliuose tuneliuose. Ir ne vien aš, tai atrodė kaip ištisas požeminis miestas ar bent nemaža gyvenvietė.

AUGMINAS PETRONIS

Mentas inteligentas

  Nesu tikras, kame buvo problema. Tikrai stengėmės nepakliūti policijai – šeštadienį specialiai anksčiau atsikėlėm. Postų nesutikom nei išvažiuodami iš Vilniaus, nei prie Pabradės. Mane buvo apėmęs malonus jaudulys – aš realiai dariau kažką nelegalaus, o ir šiaip mudu pirmą kartą nuo lapkričio išvažiavom iš miesto. Vingiavom laukais ir miškais, pro rytinį rūką, visokius kaimus ir degalines – laisvę jaučiau…

ILONA KOZIK

Difuzija

Prabundu pusę keturių ir negaliu užmigti. Nei naktis, nei rytas. Nei keltis, nei kankintis. Už lango kieme kažkas įkyriai grikši tarsi netepti vyriai. Guliu, laukiu. Tačiau smalsumas nugali. Užsimetu chalatą, tipenu į balkoną ir… negaliu patikėti – apačioje, vaikų darželio teritorijoje, supasi mergaitė. Ne paauglė kokia, o ketverių penkerių metų vaikas! O Viešpatėliau…

RYŪNOSUKE AKUTAGAWA

Nosis

Kōtarō Migishi. Drugeliai virš debesų. 1934

Ikeno gyventojai sakydavo, kad visa laimė, jog Dzenčis pasirinko vienuolio kelią. Girdi, su tokia nosimi jam nebūtų pavykę rasti žmonos. Buvo netgi tikinančių, kad tai dėl savo nosies jis atsisakė pasaulietiško gyvenimo. Tačiau Dzenčis manė, kad tapus vienuoliu keblumų dėl nosies jam nė kiek nesumažėjo. Jo savigarba buvo per daug jautri, kad priklausytų nuo tokio praktinio rezultato kaip vedybos. Jis nusprendė ieškoti ir aktyvių, ir pasyvių būdų savo pažeistai savigarbai susigrąžinti.