Literatūra
Poezijos vertimai
Milžinas; Marselietė
Tai buvo tikras menkysta: kiškio siela ir begėdiška darbinio gyvulio kantrybė. Kai likimas pašaipiai ir tulžingai metė jį į mūsų juodas gretas, mes kvatojome kaip pamišę: juk pasitaiko tokių juokingų, tokių absurdiškų klaidų. O jis – jis, žinoma, verkė. Aš niekada gyvenime nebuvau sutikęs žmogaus, kuris turėtų tiek ašarų, ir jos tekėtų taip noriai – iš akių, iš nosies, iš burnos.
Viena „Odisėjos“ eilutė
…jis sustoja prie suoliuko kūdros krante, kaire ranka atsiremia į medinę atkaltę ir deklamuoja Homero „Iliadą“ senąja graikų kalba. Jau yra išmokęs 189 eilutes ir, man atėjus, kas kartą atsistoja didvyrio poza, tarsi jam prieš akis vietoj kūdros būtų pilnas žiūrovų amfiteatras, iškelia dešinę ranką ir perskaito kokias penkias naujas eilutes, iškaltas, kol manęs nebuvo.
Frenofagijus ir Frenolestai
O ar skaitė geroji ponia Hėgelio filosofiją? Sakai, kad neskaitė?.. Ak! Kuo gi tad maloningoji užsiimi? Tikriausiai skaitai romanus arba mokai vaikus skiemenuoti, arba skuti bulves!.. Ai, ai, ai, kaip moteriai šiandien nežinoti Hėgelio! Nežinoti! Nežinoti! Nežinoti!.. Hėgelio!
Premjera
Ne be reikalo aktorių iki XVII a. neleido laidoti bendrose kapinėse, tik už tvoros, kartu su prostitutėmis ir savižudžiais. Teatras atskleidžia pasaulio efemeriją, nepaiso taisyklių, valdžios nurodymų – viską laikyti „savaime tikru“ ir „savaime suprantamu“, nedrumsti abejonėmis, ar tikrai, kas sakoma, yra tiesa. Ar tikrai ši egzistencija tik „dirbk, pirk, mirk“?
vieš/pats
Pasistatau palapinę puikioje pievutėje. Aš vienas, musių šimtai, o musyčių tūkstančiai. Ant savęs dabar galiu suskaičiuoti aštuonias muses. Guliu ant žolės tarp septynių jaunų medžių, kaip pagoniškame altoriuje. Vienas žalias, vienas visai be lapų, o kiti bordo bordo, kaip vynas. Priešais akis kalnynas, kurio viršūnes už poros savaičių dengs sniegas.
Brūkštelėjimai
Sutinku gatvėj nepažįstamą. Duodu jam į snukį ir atimu pinigus. Kitą kartą sutinku gatvėj nepažįstamą. Nieko nedarau, o jis pats atiduoda man pinigus. Rezultatai vienodi – skiriasi tik priemonės. Tik pirmą kartą reikia kiek pasistengti, kad įdirbis duotų naudos ateityje.
Ant sraigtinių laiptų
Tylėdami pereina tiltą. Miškas vilioja, apačioje į du vakaro svečius žiūri sraigtiniai laiptai, nuo viršaus – vingiuoti Vasiluvės takeliai ir keleliai. Apsikabinę, sunėrę rankas už nugarų, jiedu išdidžiai žengia laiptais. Valandėlę sustoja ir stebi miestą: kaip jis tįso pavargęs, juosiamas kranto ir upės, tie glosto jo ūžesį, o žmonės, žmogeliūkščiai, atrodo kaip maži juodi vabalėliai. Vėlyvi svečiai kopia vis aukščiau ir aukščiau. Naktis gilėja, užsižiebia žvaigždės, sumėlynuoja Nemunas.
Iš bloknoto (22)
Viena iš tų, kam nespėjau pasakyti, kad esu dėkinga už patirtą jautrumą, įsiklausymą ir supratimą, buvo Laimė Gabrielė Lukošiūnienė, neseniai mus palikusi, ligos nukankinta ir, kaip dabar, kovido metais, dažniausiai būna, net nepalydėta į naują jos poilsio vietą…
Toni Morrison: „Man labai svarbu, kad mano kūryba būtų afroamerikietiška“
Spiričiueliai, gospelas ir bliuzas buvo vienas iš atsakų į vergiją – išreiškė koduotą troškimą ištrūkti vadinamuoju „požeminiu geležinkeliu“.
