Prabudusi Sena našlė tyliai sėdi ant lovos. Per ilgas gyvenimas.

MARCELIS KAZLAUSKAS

Gerbiamoji Redakcija, gal nebuvo gyvenime laimingesnės dienos už tą, kai laiškininkė man užvežė didelį voką su „Šiaurės Atėnais“…

Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!

Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.