AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Tė­vas po ka­ro lan­ky­da­mas gi­mi­nę ap­va­žia­vo pu­sę Lie­tu­vos. Grį­žęs iš to­li, nie­ko ne­ži­no­jo apie dau­ge­lio ar­ti­mų­jų li­ki­mus – kur ku­rį ka­ro ban­ga nu­bloš­kė, su­sarg­di­no ar vi­sai pra­žu­dė. Vi­sus su­au­gu­sius vai­kus kvie­tė va­žiuot į Vil­nių mo­ky­tis ir kiek­vie­nam ža­dė­jo sa­vo pa­sto­gę. Ti­kė­jo moks­lo švie­sa.

JONAS STALIULIONIS Var­tant se­ną ma­mos mal­dak­ny­gę, pra­de­da at­gal suk­tis lai­kas. Pa­si­su­ka ir stab­te­li pa­čia­me pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je. Iš at­min­ties iš­ny­ra anks­ty­vas rug­pjū­čio sek­ma­die­nio ry­tas. Tė­vas kin­ko ar­klį, o aš, už­li­pęs ant suo­lo, at­rem­to į pi­nu­čių tvo­rą, žiū­riu į ly­gų kaip stik­las Šven­čiaus eže­ro pa­vir­šių, pa­raus­vin­tą te­kan­čios sau­lės, ir net šo­ki­nė­ju iš džiaugs­mo.

JO­NAS STA­LIU­LIO­NIS Vie­ną sau­lė­tą 1952 me­tų ba­lan­džio po­pie­tę Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­la su­ko­si kas­die­nia­me il­go­sios per­trau­kos šur­mu­ly­je: kvad­ra­to aikš­te­lė­je bumb­sė­jo api­ply­šęs ka­muo­lys, mer­gai­tės ėjo ra­te­lius, o pa­tys ka­rin­giau­si vai­kai, bur­tais pa­si­skirs­tę į „skre­bus“ ir „par­ti­za­nus“, laks­tė Vad­rės upe­lio pa­kran­tė­mis

JONAS STALIULIONIS Senstu, širdį vis dažniau užgauna vaikystės sentimentai. Parvažiavęs į tėvų sodybą Nemaitonyse, išeinu paklaidžioti užmarštin grimztančio laiko takeliais. Jausmai paaštrėja žiūrint į pažįstamą iki ašarų kraštovaizdį.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Komjaunimo tiesoje“ suskato balzgatyti – keliamės į naują vietą. – Kur, kur? Į Algirdo gatvę? – nepatenkinti kniaukėdavome. Juk tai pas kipšo bobutę.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Geresnės vietos sostinėje nerasi – Gedimino prospektas, priešais Centrinis paštas, už kampo Rašytojų sąjunga. Na, dar direktyviniai bastionai, kompartijos ir komjaunimo centro komitetai.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Dievulėliau, kaip aš geidavau žaislų! Ne, ne aibės. Tik vieno vienintelio – arkliuko. Tokio, kuris stovėjo vaikų darželio kampe. Su puriais karčiais, gerom akim, kiek prasišiepęs iš nekantrumo, laukiantis raitužėlio, kuris su juo pasileis per kambarį iš skudurėlių nuaustu takeliu.