LiteratūraMemuarai

Tėvas

JONAS STALIULIONIS Sėdžiu po mėnulio delčia sodo pavėsinėje, žiūriu į danguje mirgančias žvaigždes ir prisimenu amžiną atilsį tėvą. Atminimai pažadina dar mažo berniuko galvon įstrigusios dainos žodžius

Mano seneliai

JONAS KIRILIAUSKAS Su seneliais gyvenime man išėjo visai problemiškai. Kaip ir kiekvienas „normalus“ anūkas, aš jų turėjau tiek, kiek ir priklauso, – du, tačiau vienas nepalaukė manęs, pasitraukė iš gyvenimo tais laikais, kai mano mama dar tik nedrąsiai galvojo apie šeimos kūrimą.

Vėžaičiai

MAGDALENA Z NAŁĘCZ-GORSKICH KOMOROWSKA Magdalena Komorowska iš Nałęcz-Gorskių (dabartinio Lenkijos prezidento Bronisławo Komorowskio senelė) savo prisiminimuose pasakoja apie Šaukėnų, Kurtuvėnų, Džiuginėnų, Vėžaičių, kitus garsiai Nałęcz-Gorskių giminei priklausiusius Žemaitijos dvarus, savo vaikystę ir jaunystę tose valdose

Dragūno dvasia

JONAS STALIULIONIS Praėjusio amžiaus viduryje iš alksniais apaugusio tolimiausio Nemaitonių kaimo pakraščio, vadinamo Magazinais, į mūsų sodybą ant Švenčiaus ežero kranto, pasiramsčiuodamas gumbuota, nuzulinta lazda, dažnai atlinguodavo senas, ligotas žmogus, pravarde Dragūnas.

Atėjęs iš kito laiko

JONAS STALIULIONIS Vie­ną va­ka­rą, pa­si­rau­sęs so­do na­me­ly­je su­vers­tų po­pie­rių krū­vo­je, iš­si­trau­kiau se­ną api­ply­šu­sį žur­na­lis­ti­nį blok­no­tą ir įni­kau var­ty­ti. Su­do­mi­no At­gi­mi­mo lai­kais ir pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais už­ra­šy­ti su­si­ti­ki­mų su par­ti­za­nais, ry­ši­nin­kais, trem­ti­niais įspū­džiai, po­kal­bių nuo­tru­pos ir…

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Žy­din­čių vyš­nių ša­kos

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ dar­buo­to­jai su­si­kė­lė į Al­gir­do gat­vė­je gel­to­nuo­jan­tį ben­dra­bu­tį. Pa­sta­tas it šach­ma­tų len­ta – so­cia­liz­mo ar­chi­tek­tū­ros nuo­bo­dy­bė.

Kolaboravimas (II)

JONAS KIRILIAUSKAS Man pa­ti­ko žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių so­vie­ti­nius fil­mus, kol kai­mo kul­tū­ros na­mų mi­nia­tiū­ri­nė­je sa­lė­je at­si­sė­dęs ant pa­pras­tų me­di­nių suo­lų be at­lo­šų pa­ma­čiau – in­dų fil­mus.

Žibalinės lempos vaikai

JONAS STALIULIONIS Žiū­riu į 1950 me­tų Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­los klum­pė­tų pir­mo­kė­lių iš­blu­ku­sią nuo­trau­ką ir pri­si­me­nu ma­žą, straz­da­no­tą, avi­nėm žir­klėm ap­kirp­tą ber­niu­ką, pir­ma­me suo­le pa­lin­ku­sį prie są­siu­vi­nio. Vai­kas plu­ša, sten­gia­si, pa­ma­žu, la­bai ati­džiai pieš­tu­ku ra­šo rai­dę „A“.