LiteratūraMemuarai
Mamos dainos
JONAS STALIULIONIS Laimei, vaikystėje man dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambančią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas.
Pavėluotas in memoriam
SERGEJUS KANOVIČIUS Jau seniai sakiau ir sau daug sykių žadėjau – parašysiu apie Robkę, būtinai turiu parašyt apie Robkę. Nuo tos dienos, kai perskaičiau, kad jo – nebėra. Taip jau nutinka – prisilieti prie žmogaus su juo bendraudamas, susibičiuliauji, bet gyvenimas tave ar bičiulį išskiria dešimtmečiams
Iš rekrūtų – su Afanasijumi Fetu
JONAS STALIULIONIS Tylią vienatvės valandą sodo pavėsinėje vis dažniau atmintin pasibeldžia 1879 metais Afanasijaus Feto sukurtas posmelis, skirtas Aleksandrai Brževskai
Ten, kur buvo tėvonija
ALDONA ELENA PUIŠYTĖ Jaukią tėviškę turėjau vaikystėje. Su tyliu, ramiu gyvenimu gražioje sodyboje – vienkiemyje, apsuptame kerotų medžių. O nūnai ten, kur andai dūzgė bitės sename tėvonijos sode, kur Antvardės vanduo buvo toks skaidrus, kad matydavai siūruojant vandens augaliją ir pulkeliais plaukiojančias mažas žuvytes, kur šlaite ir pakrantės ievose aidėdavo paukščių balsai, ten…
Be Aisčio, be Brazdžionio…
JONAS STALIULIONIS Su pavydu prisimenu pirmuosius poeto Jono Juškaičio sakinius iš „Milfordo gatvės elegijų“ įžangos: „Laimingas, kad pradžios mokyklą baigiau su „Aušrele“, kuri prasideda mūsų naujausių laikų klasiko Kuosos-Aleksandriškio eilėraščiu „Peizažas“. Dar tada išmokau atmintinai visą jo 1940 metais išleistą poeziją. Jos eilutes kaip deimantus visą gyvenimą vartalioju savo mintyse.
Užmarštin grimztantys vietovardžiai
JONAS STALIULIONIS …Sėdžiu Barštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens ir žiūriu į rūką, atšliaužiantį iš raisto. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusi vaikystė, pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį… Klausausi gerai pažįstamų ir suprantamų garsų, o galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…
Studentiška vasara Tolminkiemyje
JONAS STALIULIONIS KRISTIJONUI DONELAIČIUI – 300 Dažnai prisimenu savo pirmą studentišką vasarą Donelaičio žemėje. Per keturiasdešimt penkerius metus išdilo daug veidų, vardų, epizodų… Bet patys ryškiausi įspūdžiai vis kirba atmintyje.
Ne vyturiukai tręšė reklamos arimus
RIMANTAS ŽILEVIČIUS 1973 m. pavasarį mane persiviliojo į Prekybos ir pramonės rūmuose steigiamą reklamos skyrių.
Dainos šildė ir kėlė
JONAS STALIULIONIS Kada tik atsiverčiu „Sušaudytas dainas“, vis pr1isimenu seniai anapusybėn išėjusias Rozalijas, Katres, Antoses, mano vaikystėje traukusias šias graudžias dainas. Pačios vyriausios moterys buvo atėjusios iš kito, devyniolikto, amžiaus ir prisiminė carus, revoliucijas, bolševikus…
1986-ųjų Pesah
SERGEJUS KANOVIČIUS Iš namų jis beveik nebeišeidavo. Sėdėdavo per dienas, parėmęs galvą viena ranka, palinkęs link perdaryto radijo imtuvo „Spidola“, klausydavosi „Nemeckaja volna“ arba „Golos Ameriki“ transliuojamų žinių apie tai, kas iš tikrųjų vyko už lango. „Singerio“, kurį parsinešė iš karo, jis irgi seniausiai nebelietė, siūlo galas, išlindęs pro adatos skylę, bejėgiškai kabojo jau beveik penketą metų
