LiteratūraMemuarai
Iš Biržų gatvės barelio istorijos
Jau po rytmetinių mišių. Skubėsim į didelį spalio paradą. Kanauninkas dėl mūsų atėjo kiek ankstėliau… Po mišių dar atseikėjo klapčiukams smulkių. Neskaičiavus matėsi, kad užteks penkioms barankoms tai tikrai… Zakristijonas prisakė, tiktai nevėluokit, žiūrėkit, o tai mums bus blogai… Mes jam pasigyrėm, kad šventes pasitinkam gerais pažymiais išlaikę Raudonojo Kryžiaus egzaminus. Daktarė parodė mums termometrą ir klausė, kur dar, be…
Ore tvyrojo nerimas
Anuomet visur buvo rūkoma, o mes jau rūkėm. Aš įnikau į tą malonumą dėstytojo pavaišinta prieškambaryje prie auditorijos, mūsų vadintame priešpirčiu. Mūsų rūkantys dėstytojai, daugiausia senu papročiu rūkę papirosus „Kazbek“, „Belomor kanal“ ir tik retkarčiais – prabangesnius, pavyzdžiui, „Hercegovina Flor“…
Keli melodramos puslapiai
Iš atsiminimų romano
Išgirdusi mane kosint, pasakė: „Aš jus pavaišinsiu arbata su kahoru. Tai malšina nuovargį, nedidelius negalavimus, sušildo… ir skanu.“ Receptas, kuriuo naudojuos ir šiandien, paprastas: į stiprios karštos ir saldžios arbatos stiklinę įpilama trečdalis stiklinės kahoro.
Ar Broniui Radzevičiui patiko žaltys?
Iš savo vaikystės prisiminimų apie Vyžuonas pirmiausia paminėčiau du mane tuomet sužavėjusius dalykus. Pirmasis – tai šiek tiek už ženklo įvažiavus į miestelį išsiraitęs didžiulis medinis žaltys, išskaptuotas Vyžuonų pagoniško dievaičio Vyžo garbei. Ant to medinio žalčio galvos dažnai tupėdavo gandras, savo dydžiu prieš tą galvą prilygdavęs geram balandžiui. Sako, pats dievaitis irgi buvęs milžiniškas – žmogaus kojos storumo ir…
Mano Jurga

Kai reikia ištarti jos vardą, dabar sakau: „Jurga.“ Sau ir kitiems. Dabar, kai jos jau nebėra, kaip ir jos numylėtųjų – tibetietės šventosios Ješės Tsogjal, mistikės Hildegardos iš Bingeno, filosofės Simone Weil, Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, tėvo Stanislovo… Kai dar galėdavau Jurgą sutikti ar bent paskambinti, parašyti elektroninį ar paprastą laišką (pastarasis atvejis nutikdavo nebent prieš Naujuosius metus, o Jurga studijų…
Spalis Kijeve ir pilietinio karo pradžia
„Šiaurės Atėnuose“ jau skelbtų Liudomiro Nastopkos, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais gyvenusio Kijeve, prisiminimų dalyje „Šis tas apie Ukrainą“ (III.28) pagrindinė autoriaus istoriškai pagrįsta mintis buvo ta, kad Ukraina nėra tokia, kokią ją stengėsi pavaizduoti oficialioji prorusiška propaganda. Pasak prisiminimų autoriaus, Ukraina – tai savitą kultūrą ir ryškią tapatybę turintis kraštas, kuriam nuo seno būdingas valstybingumo siekis. Tolesnėje L. Nastopkos prisiminimų…
Trikampis
Jau nedaugelis beprisimena karo ir pokario laiškus – trikampiu sulenktus sąsiuvinio lapelius su adresu ir pašto ženkleliu. Neužklijuotus, lyg pamestinukus – lengvai išvystomus, visą savo nuogybę atskleidžiančius bet kuriam pasmalsautojui. Štai toksai anų laikų žinianešys, it pageltęs balandžio sparnas ant mano stalo. Jį atpasakoti neįmanoma – reikia fotokopijos ir – – novelės. Belaukdama šešioliktosios vasaros gavau nepaprastą dovaną: mama leido…
Šis tas apie Ukrainą

Liudomiras Nastopka (1903-1985), būdamas vyresnių klasių gimnazistas, smalsiai stebėjo audringus XX a. pradžios įvykius – I-ąjį pasaulinį karą, dvi revoliucijas – Kijeve, kur tuo metu gyveno drauge su gausia savo tėvų šeima. 1919-20 m. visi šeimos nariai grįžo į Lietuvą. Čia L. Nastopka baigė Panevėžio gimnaziją, vėliau studijavo Vienos universitete Filosofijos fakultete. Buvo pedagogas, daug metų dėstė matematiką ir fiziką…
Šokis su kardais Pylimo 38
– Ça va. Monsieur Sergey, comment allait-vous aujourd’hui? – paslaugiai klausia Muratas, kabindamas mano paltą į kirpyklos spintą. Kaskart, kai patogiai įsitaisau jo odinėje kėdėje, žiūriu į veidrodį ir matau ne save, ne atsikėlusį į Briuselį iš Maroko Muratą, kuris kerpa mane pastaruosius šešiolika metų. Aš matau juos, tiesiogine prasme žirklėmis ir skustuvais, šukomis ir šepečiais kūrusius mano gimtojo Vilniaus…
Šaknys
Šaknys žmogui, kaip ir bet kuriam gyvam daiktui, yra nepaprastai svarbios, kaip savotiškas pamatas, ant kurio, nori ar nenori, yra statoma žmogaus asmenybė. Archyvuose savo šaknų dar neieškojau, ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet dėl to, kad nejaučiu noro save susieti su visa plejada praeityje buvusių žmonių, kurių pavardę dabar turiu, ypač jeigu atrasčiau kokių nors, mano akimis žiūrint,…