LiteratūraMemuarai
Dailininkas
Man lentelės nereikėjo – buvau vienoje sviedinio susprogdintoje palėpėje radęs užmestą gerokai nudrengtą, nemažą vokišką bloknotą juodais, kietais, kone perpus nuplėštais viršeliais. To pakako, kad galėčiau stovėdamas, į krūtinę įsirėmęs, darbuotis pusiau nulūžusiu pieštuku.
Kiaulytė, avitaminozė ir kitos aistros
Böllio kūryboje traukė švelnus ir dėmesingas autoriaus žvilgsnis, taikli ironija, kartais perauganti į satyrą, ypač pasakojant apie „reikšminguosius“, kurie kvailumą slepia po rimties kaukėmis, – rašytojas bjaurėjosi veidmainyste.
Vakarų vėjai (2)
Bet „atšilimo“ džiaugsmai gan greitai baigėsi. 1962 metais Visasąjunginėje dailės parodoje „Naujoji meno realybė“ Manieže Nikita Chruščiovas, neparengtas, nepamokytas patarėjų, įsisiautėjo: iškoneveikė, išsityčiojo iš modernesnių dailininkų, nepagailėjo jiems ir necenzūrinių epitetų.
Takelis į nebūtį
Pirmą kartą mirties grėsmę patyriau skęsdama upėje. Nardant ties užtvanka, mane pagavo srovė. Mokėjau plaukti, pasitikėjau savo jėgomis ir niekuomet nejaučiau baimės vandenyje, bet tą kartą srovė suko lyg skiedrą galingo srauto sūkuryje.
Susitikimai
Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą.
Intymus gyvenimas
Pirmą televizijos serialą per nedidelį lempinį nespalvoto vaizdo televizorių žiūrėjome drauge su gatvelės vaikais. Ekrano įstrižainė nesiekė dvidešimt penkių centimetrų, bet vaizdą aparatas atkurdavo kokybiškai ir girdėjosi gerai, nes televizoriaus savininkas iškėlė aukštą anteną. Namo, kuriame nuomojome butą, šeimininkas dirbo gamykloje cecho meistru, jis pirmas gatvėje įsigijo brangų ir retą tais laikais pirkinį. Žiūrėti televizijos serialo „Forsaitų saga“ Alfonsas…
Malonė
Nesveikas smalsumas
Kodėl kalbi su manim be pagarbos
Labai nelengva matyti, kaip vysta tėtis. Atrodo, kad pamažu lieka tik džiūstančio medžio šakos. To medžio, kuris dar visai neseniai vedė kad ir nedidelius, bet rausvus obuoliukus. Dar vos prieš mėnesį jis kalbėjo, kaip išgis, dar turi neatliktų darbų, ir nieko nesakiau, nes nenorėjau žudyti vilties. Bet prieš keletą dienų kažkokioje savo minčių raizgalynėje išvedė vieną labai tikrą tiesą: „Iš…
Vakarų vėjai
Jaunimo festivalis, įsisiūbavęs Maskvoje 1957-ųjų vasarą, tarsi koks taifūnas griovė visas pertvaras, įprastinį gyvenimo būdą, tvirtus įsitikinimus ir įprastus galvojimus. Maskva, dar jam neprasidėjus, keitėsi kas valandą.
