LiteratūraKnygos
Gamta
Iš pratarmės įmanoma suprasti, kad abiejų autorių – žinomos poetės ir jos iš gyvenimo prieš dešimtmetį pasitraukusio sūnaus – eilėraščius sieja panašus pasaulio suvokimas ir net eilėdara (sūnaus tekstuose kiek daugiau verlibro)…
Sielvartas ir Varno jėga
Visa apimančios Varno galios ir įžūlumo derinys pasirodo ir kritikų palankiai įvertintame šiuolaikinio britų rašytojo M. Porterio romane, kuriame, galima sakyti, susijungia proza ir poezija. M. Porteris įstabiai improvizuoja remdamasis T. Hugheso ir kitų autorių idėjomis, išlaikydamas ryšį su jomis, kartu išryškindamas charakteringus personažų pasirodymus.
Menas veikia iracionaliai
Paėmiau iš bibliotekos dukrai – galvojau, komiksą tikrai įvertins. Bet puoliau skaityti pati. Kaip skaitytoją, neturinčią gamtamokslinio išsilavinimo, mane nesunku būtų apmulkinti bet kokiomis teorijomis, tik užkliūva ateisto žvilgsnis. Vis dėlto grąžinau dukrai – manau, čia vaikams (iki keturiasdešimties).
Moterys šešėlyje
Svarbiausi dalykai E. Frank prozoje nematomi, juos galima tik sužadinti. Kaip dažnai nutinka lietuvių prozoje, būsena konkuruoja su išoriniais įvykiais. Knygoje „Mirę irgi šoka“ aprašomas veikėjų pasaulis veriasi per buitines detales, jusles ir skleidžiasi tol, kol tarsi psichoanalizės seanse prisikasama iki nuslopintų troškimų, instinktų – Carlo Gustavo Jungo nusakyto šešėlio srities.
Poezija ir skliaustai: „receptas vis dar galioja“
Perskaičiusi naujojo Nerijaus Cibulsko eilėraščių rinkinio pavadinimą, kuris pasirodo kaip nuoroda į Edmundo Husserlio fenomenologiją, pirmiausia pagalvojau, ar jis nėra pernelyg pretenzingas.
Sunki kepurė
Sigitas Benetis turi ką ir moka pasakoti. Ir apie patį rašymo procesą. Aptiksime ne tik svarstymus apie vienos ar kitos istorijos išklausymo ar užrašymo istoriją, bet ir – pavadinimus, dailinimus, ištrynimus ir kitus teksto pokyčius. Tiesa, veikėjai irgi aktyviai dalyvauja šiame procese, lanko rašytoją ir netgi prašo ištaisyti detales ar charakterio bruožus.
Socialinių tinklų kaliniai
Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau.
Herojus siužeto pinklėse
Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“.
Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį
Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…
Odė kitoniškumui
„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.
