MARIUS PLEČKAITIS Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Romanas. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. K.: Kitos knygos, 2010. 160 p. Ką mes esame girdėję apie Eduardą Limonovą? Homoseksualas? Politinis pabėgėlis? Disidentas? Nukvakęs, kerštingas, neprognozuojamas silpnaprotis? Viskas kartu?

GINTARĖ ADOMAITYTĖ Kęstutis Urba. Parašyta vaikams. Straipsnių rinkinys. V.: Gimtasis žodis, 2009. 176 p. Skaitydama Kęstučio Urbos knygą „Parašyta vaikams“ patiriu dvejopą jausmą. Pirmasis – svarbiausias. Jaučiuosi taip, tarsi ir vėl skaityčiau savo mylimas knygas – tik jas, o ne Kęstutį Urbą. Grįžtu pas Hoffmanną, Pogorelskį, Stevensoną, Burnett.

LAIMANTAS JONUŠYS Vilniaus savivaldybė, niekada neprisidėjusi prie Vilniaus knygų mugės, buvo užsimojusi skelbti Vilnių 2012 metų pasaulio knygų sostine. Kai televizijos laidos vedėjas paklausė, ar savivaldybė, turinti pusę milijardo skolų, gali dabar įsipareigoti tokiam renginiui, idėjos autorius Gintautas Babravičius patikslino, kad skolų ne pusė milijardo, o aštuoni šimtai milijonų.

INGA MANELYTĖ Rainer Maria Rilke. Rožės / Les roses. Eilėraščių ciklas. Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas. V.: Apostrofa, 2009. 68 p. Dvidešimt keturi tarsi rožės žiedlapiai vienas į kitą elegantiškai įsisupę eilėraščiai – tai savotiška austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės duoklė prancūzų kalbai, jos poetams ir rožių ovaliam lengvumui.

JURGITA RATKEVIČIENĖ Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 88 p. Aurelija Stankutė – jauna, debiutuojanti autorė, Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamame pirmosios poezijos knygos konkurse 2009 metais laimėjusi pirmąją vietą.

RASA BIVEINYTĖ Polemika Libertas Klimka. Tautos metai. V.: Etninės kultūros globos taryba, 2008. 376 p. Prieš gerą pusmetį man į rankas pakliuvo Liberto Klimkos knyga „Tautos metai“. Dėmesį patraukė gelsvai žalio viršelio fone sudėliota patraukli kompozicija su televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjais ir vyrų ansambliu priešakyje.

JURGA TUMASONYTĖ Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2009. 128 p. „Atėjo aušra, o kėdžių dar nebuvo“, – kažkas pakeverzojo pieštuku knygoje, kurią pasiskolinau iš bibliotekos. Žiūriu į tą pirmąjį kūdikį su riebiu mėsos kąsniu viršelyje ir galvoju, kad nepažįstamasis knygos komentatorius buvo teisus.

JURGA TUMASONYTĖ Mingailė Apulskytė. Tuščių kišenių žodžiai. Eilėraščiai. V.: Versus aureus, 2009. 72 p. O pašlovintosios mergaitės, kodėl jūs negalite tiesiog būti? Tarkime, Alfonso Nykos-Niliūno eilėse, su gėlėtomis suknelėmis lyjant lietui, su kūne įrašyta gamtos poezija, lyrinį subjektą sužeidžiančiomis dar nesusiformavusiomis krūtimis.

LAIMANTAS JONUŠYS Orhan Pamuk. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2009. 485 p. Pirmas knygos skyrius pavadintas „Kitas Orhanas“ – autorius vaikystėje įsivaizduodavo kitą save, kitur būvantį; ir tas alternatyvios pasaulio ir savęs vizijos motyvas netiesiogiai persmelkia visą knygą, bent jau ta prasme, kad rašytojas daugybę jam žinomų Stambulo vaizdinių, aprašymų apgyvendina savo…

MARIUS PLEČKAITIS Jevgenij Zamiatin. Mes. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009. 228 p. Į lietuvių kalbą verčiamos utopijos ir antiutopijos stebinti jau neturėtų. „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Puikus naujas pasaulis“, „Sala“, net „Guliverio kelionės“ – visos šios ir į jas panašios knygelės gąsdino, perspėjo, mokė neužlipti ant technokratinio grėblio ar neįskrieti į lipnų ideologinį voratinklį.