LiteratūraKnygos
Vasara jau čia
Dėmesio, pradedantieji ir nepatyrusieji: jums reikia žinoti apie tekstų publikavimo etiką. Jeigu tekstas jau skelbtas (knygoje, internete, kultūrinėje spaudoje), antroji publikacija kultūriniame leidinyje neturi prasmės, todėl taip įprastai nedaroma, o jei daroma – laikoma nesąžiningumu. Taip pat tie patys eilėraščiai nesiunčiami į visas iš eilės redakcijas, o tik į vieną – jei toji patvirtina, kad nespausdins, galima siųsti kitur ir laukti atsakymo iš ten.
Žvilgsnis į Anne Conway filosofiją
Prieš penkerius metus pasirodė britų filosofės ledi Anne Conway (1631–1679) veikalo „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai“ vertimas į lietuvių kalbą. [...] Nuosekliai dėstydama argumentus, mąstytoja atmeta mechanicistinę pasaulėžiūrą, kai gamta ir kūnai suvokiami tik kaip pagal mechanikos dėsnius veikiančios „mašinos“.
Pavasariop
Stengiuosi suprasti, kodėl žmonės skaito tokias knygas. Taip pat ir faktą, kad socialiniuose tinkluose juos labiausiai patraukia primityvi kalba; rodos, tai susiję. Stulbina amerikietiškas veikėjos mentalitetas: nors nėra baigusi net koledžo, ji tvirtai tiki, kad daug pasieks; trokšta būti rašytoja (žinoma, kuo gi dar). Dar nesu mačiusi, kad banalus nuoskaudų įliteratūrinimas padėtų iš jų išeiti – priešingai, tai stumia link aukos vaidmens.
Parulskis à la Žilinskaitė plius DviMoteri
Knygoje „Dramedijos“ Sigitas Parulskis pristato naujai įvardyto žanro septynis pavyzdžius: „Vilnius–Dakaras“, „Keltininkas“, „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“, „Labai triukšminga vieta gyventi“, „Figų padažas su citrina“, „Vagys“ ir „Julija“. „Dramedijos“ – įdomi žodžių sandūra, naujadaras, terminas, plečiantis teorinę literatūros rūšies ir žanro sampratą.
Žodyno lietuviškumas
2017 m. pasirodęs Akvilinos Cicėnaitės romanas „Tylos istorija“, vaizduojantis keturių kartų Lietuvos moterų gyvenimą, sulaukė mažiau dėmesio, negu buvo vertas. Naujajai knygai dėmesio nestinga, ir net vitrinoje tarp bestselerių mačiau, – galbūt skaitytojus traukia asmeninė patirtis.
Knygos, padėjusios ištverti žiemos miegą
Lietuvių autoriai pripratę virkauti, kad jų knygos nesulaukia recenzijų. O kiek recenzijų apie kolegų knygas yra parašę patys?.. Ar čia per „juodas“ darbas, nevertas jų šviesių kūrėjų akių ir atitraukiantis nuo didingo talento panaudojimo tikslo? Tada išeitų, kad jį dirbti gali tik visokie kūrybinių gabumų stokojantys kvaišeliai. Ar tikrai reikia, kad tokie rašytų jūsų knygų recenzijas?..
Mažasis o ir didysis P
Istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos neseniai išleista knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ yra populiariai parašyta mokslinė studija, kuri į istorijos tyrimų lauką įtraukia temą, ten besisvečiuojančią labai retai, ypač Lietuvos akademinėje erdvėje, – seksualumą.
Kūryba iš nepastovumo
Pasak kritikų ir knygos redaktoriaus Valentino Sventicko, Antano Šimkaus eilėraščių rinkinyje „Vakaras dega“ vyrauja vėjo simbolika. Šis įvaizdis pasirodo ne vieno autoriaus knygoje, juk vėjas siejamas ne tik su gyvybės dvelksmu, kvėpavimu, permainomis, bet ir su dvasiniu įkvėpimu. Tad natūralu, kad poezijoje šis paslaptingas simbolis įvairiai interpretuojamas, savotiškai bandant suvokti jo veikimo galią.
Lietuviškas supažindinimas su pasaulio pabaiga
Čia „pasaulio pabaiga“ – pastarųjų dešimtmečių Vakarų (mums prie jų prisijungus šiek tiek vėliau) sąlyginės ramybės ir klestėjimo eros akligatvis, o jos istorija – kai kurių pamatinių principų sumūrijimo, stūksojimo girgždant, o ilgainiui dūlėjimo kronika kartu su užuomina į Fukuyamos „istorijos pabaigą“, turėjusią ateiti žlugus TSRS.
Atokvėpių nesvarumai
Poeto, žurnalisto, leidėjo Viktoro Rudžiansko ankstyvajai kūrybai būdingą naratyvų, metoniminį kalbėjimą laikui bėgant papildė (dažnai ir nustelbdavo – ryškus pavyzdys būtų eilėraščių rinkinys „Vienas“) metaforos sureikšminimas, alegorija, laiko ir erdvės dimensijų variacijos, rafinuota fantasmagorija, tad buvo smalsu, kokiais stilistikos ir tematikų atspalviais pasižymi naujausias rinkinys „Arbata papėdėje“.
