LiteratūraKnygos

VIDAS DUSEVIČIUS

Sunki kepurė

Sigitas Benetis turi ką ir moka pasakoti. Ir apie patį rašymo procesą. Aptiksime ne tik svarstymus apie vienos ar kitos istorijos išklausymo ar užrašymo istoriją, bet ir – pavadinimus, dailinimus, ištrynimus ir kitus teksto pokyčius. Tiesa, veikėjai irgi aktyviai dalyvauja šiame procese, lanko rašytoją ir netgi prašo ištaisyti detales ar charakterio bruožus.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Socialinių tinklų kaliniai

Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau.

DAINA OPOLSKAITĖ

Herojus siužeto pinklėse

Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį

Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…

LAURA LAURUŠAITĖ

Odė kitoniškumui

„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi

Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata.

AUSTĖJA EGLYNAITĖ

Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti

Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.

-d-

Banginis rašalo jūroje

„Malonės“ – romanas apie moterų bendruomenę su visais jos pliusais ir minusais: visokeriopu palaikymu, supratimu, empatija, intuicija, bet ir pavydu, apkalbomis ir panašiai, nors neretai tai ne mažiau būdinga ir vyrų pasauliui. Apie moterų kunigystę, jeigu norit.

LAIMANTAS JONUŠYS

Ne rojus, bet pasaulis kitas

Abdulrazakas Gurnah gimė 1948 m. Zanzibaro saloje išeivių iš Arabijos šeimoje, bet jau būdamas dvidešimties metų apsigyveno Anglijoje. „Rojaus“ (1994) veiksmo atspirties vieta yra ne Zanzibaras, o artimiausia salai Afrikos žemyno dalis, tuometinė Tanganika, pajūrio miestelis.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Nuo smilgos iki smilgos

Sentimentalokas Liudviko Giedraičio knygos pavadinimas sukėlė įtarimų, kad galbūt joje bus nemažai didaktikos ar nusaldinto kalbėjimo. Džiaugiuosi klydusi: jei ir esama sentimentalaus tono, jis išgirstamas laiku, o didžiausią nuostabą kelia kalbos preciziškumas ir melodingumas.