NI­JO­LĖ KE­PE­NIE­NĖ An­drius Ja­ku­čiū­nas. La­la­gė. Ap­sa­ky­mų vai­ni­kas. V.: Ty­to al­ba, 2011. 235 p. Ro­žė Poš­kie­nė. Tė­viš­kės ba­la­dės. V.: Lie­tu­vo­s ak­lų­jų bib­lio­te­ka, 2012. 96 p. Kaip pra­de­da­ma kny­ga? Ko­dėl pra­de­da­ma? Pra­de­da­ma iš per di­de­lės svei­ka­tos ar li­gos, ci­vi­li­za­ci­jos dre­bu­lio ar šiaip ko­kio mau­džian­čio są­na­rio

DALIA ZABIELAITĖ An­dreï Ma­ki­ne. Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga. Ro­ma­nas. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 142 p. „Lem­tin­ga mū­sų klai­da siek­ti am­ži­nų ro­jų. Ne­nu­si­bos­tan­čių ma­lo­nu­mų, il­ga­lai­kių ry­šių, kaip lia­nos ga­jų gla­mo­nių [...].

ar­ba Prieš ap­lan­kant Tū­lą TO­MAS DIR­GĖ­LA Ro­mu­al­das Gra­naus­kas. Trys vie­nat­vės. No­ve­lių ro­ma­nas. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011. 192 p.

ELE­NA BA­LIU­TY­TĖ Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka. Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių. Esė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 213 p. Jau ku­ris lai­kas, me­tams bai­gian­tis, ra­šy­to­jai ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai ima­si svars­ty­ti per me­tus pa­si­ro­džiu­sias kny­gas, rei­tin­guo­da­mi jas dvy­lik­tu­kais, pen­ke­tu­kais ar ki­tais bū­dais.

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Vla­di­mir Na­bo­kov. Žvelk į ar­le­ki­nus! Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 272 p. Kai ku­rie kri­ti­kai in­tri­guo­jan­tį – koks be­jė­gis epi­te­tas, pa­sa­ky­tų Vla­di­mi­ras Na­bo­ko­vas – ro­ma­ną „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ va­di­na kny­ga apie mei­lę ir kū­ry­bą.

LAIMANTAS JONUŠYS Ho­ward Ja­cob­son. Fin­kle­rio klau­si­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Au­re­li­ja Bi­vai­ny­tė. V.: Me­to­di­ka, 2012. 351 p. „[…] gal­būt ge­riau, pa­ly­gi­nus [su kuo pa­ly­gi­nus? Tiks­liau – pa­svė­rus] ne­tek­tis, ap­skri­tai lai­mės ne­pa­žin­ti? Ge­riau nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą lau­kiant to, kas nie­ka­da ne­pa­si­ro­dys, nes taip teks ma­žiau liū­dė­ti?“ (p. 23)

DALIA ZABIELAITĖ Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi. Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą. Iš ja­po­nų k. ver­tė Jur­gi­ta Po­lons­kai­tė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 191 p. Kad šiuo­lai­ki­nis ja­po­nų ra­šy­to­jas Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi (g. 1949) mėgs­ta va­ka­rie­tiš­ką mu­zi­ką (džia­zą, ro­ką, kla­si­ką), tur­būt ži­no kiek­vie­nas jo ro­ma­nų skai­ty­to­jas. Jo kny­gų per­so­na­žai klau­so kaip tik to­kios mu­zi­kos.

GA­GE­NAN­ČIOS ŽĄ­SYS Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Apie Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011. 248 p. Kas kas, o jau ga­ge­nan­čios žą­sys ži­no, kaip svar­bu įver­tin­ti, kas, kam, ka­da ir ko­dėl kal­ba. Vie­na, kai esi akis į akį su sau­lu­tė­je be­si­kai­ti­nan­čiais drie­žais, ir vi­sai ki­ta kal­ba su pra­al­ku­sia la­pe.