EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis. Jot­vin­gių lais­vės šo­kis. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 240 p. Pla­čių in­te­re­sų švie­suo­lis V. Mi­kai­lio­nis – ne tik Ro­mu­vos kri­vis, Sei­mo eks­per­tas ži­niask­lai­dos klau­si­mais (2002 m.; plg. str. „Et­ni­nė kul­tū­ra spau­dos veid­ro­dy­je“ Sei­mo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je), bet ir (o gal de­rė­tų sa­ky­ti – vi­sų pir­ma) la­bai anks­ty­vas lie­tu­vių scien­ce fic­tion pio­nie­rius

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Up­ton Sinc­lair. Džiun­glės. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: Auk­so žu­vys, 2012. 455 p. Tau­ti­nės li­te­ra­tū­ri­nės stak­lės – kap­ri­zin­gas įtai­sas. Bai­siai pa­pras­tai pa­tvir­ti­nan­tis, kad ne tik Lie­tu­va, pa­sak Miłos­zo, yra et­no­ling­vis­ti­nis pro­jek­tas, bet ir į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­ma li­te­ra­tū­ra ne­iš­ven­gia­mai at­si­duos bal­tiš­ko­sio­mis po­li­ti­nė­mis pa­ra­dig­mo­mis.

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ J. M. Co­et­zee. Lė­tas žmo­gus. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ire­na Dau­gir­dai­tė. V.: Me­to­di­ka, 2012. 192 p. Skai­tant nau­jas kny­gas vis re­čiau ap­lan­ko to­ji be­są­ly­giš­ka, tau­ri li­te­ra­tū­ri­nė eks­ta­zė, kai ne­si­no­ri už­duo­ti jo­kių klau­si­mų au­to­riui, ne­si­no­ri už jį at­si­pra­ši­nė­ti, tei­sin­ti ar rau­do­nai brau­ky­ti tam tik­ras fra­zes, ne­rei­ka­lin­gus žo­džius.

MARIUS PLEČKAITIS Ro­land Bart­hes. Ca­me­ra lu­ci­da. Pa­sta­bos apie fo­to­gra­fi­ją. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ag­nė Na­ru­šy­tė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 144 p. Ro­land’as Bart­hes’as bu­vo itin pa­ne­gi­riš­kai (o ar ga­li­ma ki­taip?) pri­sta­ty­tas jo kny­gą iš­lei­du­sios „Ki­tų kny­gų“ lei­dyk­los: „[...] pats įta­kin­giau­sias fo­to­gra­fi­jos fe­no­me­no aiš­ki­ni­mas.

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS John O’Do­no­hue. Pa­lai­mi­ni­mų kny­ga. Iš an­glų k. ver­tė Da­lia Ju­di­ta Va­ba­lie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2011. 240 p. (Pri­si­pa­žin­siu, kad vi­są ma­no kaip skai­ty­to­jo, o pas­ta­ruo­ju me­tu re­cen­zen­to pa­tir­tį ly­di sa­vo­tiš­kas ma­gi­nis mąs­ty­mas – no­ri­si įsi­kal­bė­ti, kad tau dau­giau ar ma­žiau at­si­tik­ti­nai į ran­kas pa­kliū­van­čios kny­gos kaž­ko­kiu bū­du yra bū­ti­nos ar bent jau svar­bios.

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Da­nie­lius Dal­ba & ki­tos is­to­ri­jos. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 208 p. „Praš­mat­nūs vieš­bu­čiai ir jų vie­ta ra­šy­to­jų biog­ra­fi­ko­je yra to­kia sma­gi li­te­ra­tū­ri­nė kli­šė, kad ne­ga­lė­jau jos ne­iš­nau­do­ti“, – sa­vo tin­kla­raš­ty­je ra­šo Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Ji pri­si­me­na Pa­ry­žiaus „Ritzą“ su Mar­ce­liu Pro­us­tu, Er­nes­tu He­ming­wa­y­u­mi, F. Scot­tu Fit­zge­ral­du bei ki­tais di­džiai­siais