DALIA ZABIELAITĖ Mar­ga­ret At­wo­od. Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ni­jo­lė Re­gi­na Chi­je­nie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 333 p. „Vie­nas iš da­ly­kų, ku­rių ven­giau šia­me ro­ma­ne, tai pa­vaiz­duo­ti kaž­ką, kas ne­bū­tų įvy­kę mū­sų pa­sau­ly­je“, – taip šiuo­lai­ki­nė Ka­na­dos ra­šy­to­ja kal­ba apie šį sa­vo ro­ma­ną.

RI­MA PO­CIŪ­TĖ Ar­vy­das Juo­zai­tis. Gy­vų­jų te­at­ras. Is­to­ri­nių as­me­ny­bių dra­mos. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 485 p. Pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 3 d. Ra­šy­to­jų klu­be bu­vo pri­sta­ty­tas Ar­vy­do Juo­zai­čio dra­mų rin­ki­nys „Gy­vų­jų te­at­ras“. Tai la­bai so­li­di be­veik 500 pus­la­pių dra­mi­nės kū­ry­bos kny­ga, to­kių šio žan­ro lei­di­nių Lie­tu­vo­je se­niai nė­ra bu­vę, to­dėl jos pa­si­ro­dy­mą rei­kė­tų lai­ky­ti svar­biu mū­sų kul­tū­rai įvy­kiu.

DALIA ZABIELAITĖ Or­han Pa­muk. Ma­no var­das Rau­do­na. Ro­ma­nas. Iš tur­kų k. ver­tė Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė-Ka­ri­niaus­kie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 567 p. „Ši­taip nu­vy­to rau­do­na su­si­ža­vė­ji­mo mi­nia­tiū­ro­mis ir or­na­men­ti­ka ro­žė, ku­ri prieš šimt­me­tį Stam­bu­le pra­žy­do įkvėp­ta per­sų“ (p. 564). To­kius žo­džius pas­ku­ti­nia­me sky­re­ly­je ta­ria vie­na iš pa­grin­di­nių šio ro­ma­no vei­kė­jų Še­kiu­rė

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS Dai­va Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė. Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p. Po­etai iš ap­lin­ki­nio triukš­mo ma­sy­vo, kal­bi­nio led­kal­nio iš­ker­ta, iš­skap­tuo­ja sa­vą­jį bal­są. Na bent jau im­pul­sy­viai sten­gia­si, nu­vy­da­mi tą nuo­la­ti­nį, ne­pa­lie­kan­tį „taip jau bu­vo kal­bė­ta, taip jau bu­vo ra­šy­ta“. Net jei­gu bu­vo, ar da­bar ne­pa­vyk­tų pa­sa­ky­ti, už­ra­šy­ti ki­taip?