Atsiminimai dažnai rašomi sulaukus garbaus amžiaus, įvertinus nuveiktus darbus. Tačiau skaitančią Lenkijos visuomenę pasiekė jaunos, dar keturiasdešimties metų neturinčios, autorės Paulinos Wilk…

Naujausia Juliaus Kelero eilėraščių knyga „Erškėtuogės kopose“ – savotiškas menininko fotografijų albumas, kuriame akcentuojama akimirkos ir jos (iš)sakymo svarba. Eilėraštis neretai paremtas fotografijos estetika, kalbama vaizdais, pabrėžiamas montažo principas. Žvelgiama ne į aplinką, bet susikoncentruojama į atmintyje išplaukiančius vaizdus. Taip pasirenkama teksto įvaizdžius jungti į savotišką vėrinį, kuris suvokiamas kaip pabirusios skeveldros. Knygoje siekiama išryškinti subjektą ir įvairius jo išgyvenimus,…

Pirmasis man į rankas patekęs Dalios Staponkutės tekstas – 2003 metų „Motinų tylėjimas“, jo įvaizdžių koliažas ir emocinė įtampa paliko didelį įspūdį…

Antanas Šileika – Kanados lietuvis. Kanada rašytojui – gimtoji, namų erdvė, o Lietuva – tėvonija, prarastoji šalis ir vieta, kurią apmąsto savo romanuose anglakalbei skaitytojų auditorijai. Tai ir savas, ir svetimas kraštas, pažįstamas iš artimųjų pasakojimų. Ankstesnis Šileikos romanas „Bronzinė moteris“ įtrauktas į vertingiausių kanadiečių kūrinių šimtuką. Ir „Pirkiniams išsimokėtinai“, sakyčiau, sekėsi ganėtinai neblogai. Knyga palankiai sutikta: tą byloja spaudoje…

Peržvelgęs ir išstudijavęs naujai „Vandenilinių skliautų“ parengtą leidinį tiesiog prisidegiau papirosą ir ratilais išpūčiau dūmus į keturias skirtingas erčias…

Reta, kad į klausimą, apie ką knyga, galėtum atsakyti jos pavadinimu: „Apie vandenis, medžius ir vėjus.“ Vandenys, medžiai ir vėjai yra pagrindiniai…

2013 metais išėjo dvi ryškios Kęstučio Navako poezijos knygos: „Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (leidykla „Kitos knygos“) ir „100 du“ (leidykla „Apostrofa“), abiejų išskirtinio knygos…

Nors knygą perskaičiau prieš dvejus metus (ir iškart pasižymėjau, ką norėčiau apie ją pasakyti), recenziją rašyti buvo labai sunku…

„Vario burnas“ pakšteliu į lūpas už puikų šios knygos viršelį – lakonišką, taiklų (nurodantį vieną iš knygoje dominuojančių temų – seksualumą)…

Kas gi atsitiktų, jei taip darytum? Juk bet kuris protingas žmogus rašys knygą kaip tik ant stalo. Retas įpratęs…