LiteratūraKnygos
Mama, jie rašo romanus
„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai australų rašytojo Richardo Flanagano romanas, 2014 metais gavęs „Man Booker“ premiją ir šiais metais pasirodęs lietuvių kalba. Kūrinio centre – japonų paimtų belaisvių stovykla, įkurta Siamo džiunglėse, kuriose tiesiamas Siamo–Birmos geležinkelis. Autorius, rašydamas kūrinį, rėmėsi ir tėvo, ištvėrusio žiaurias stovyklos sąlygas, – o tai pavyko toli gražu ne kiekvienam, – pasakojimais. Romano autorius…
Radikalusis poststruktūralizmas prabyla lietuviškai
Neseniai pasirodė dar 1990 m. išleisto ir greitai kanoninio tapusio Judith Butler veikalo „Vargas dėl lyties“ (Gender Trouble) vertimas į lietuvių kalbą. Formaliai žvelgiant, šis veikalas – tai svarus įnašas į poststruktūralizmo filosofiją…
Kas nenori palaimingo krašto?
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja perskyra tarp vertybių: vienoje barikadų pusėje senoji Europa su savo graikiškuoju paveldu, kitoje – modernybė su savo niekinamu žvilgsniu į senąsias vertybes, išdidžiai pamynusi po kojom prasmę, kurią žmogaus gyvenimui suteikdavo tradicijų puoselėjimas.
Knyga apie paskutinį neoromantiką
Iš Ažusienių kaimo (Rokiškio krašto) kilęs poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, pedagogas D. Kairys (1938–2013) paliko tris poezijos knygas: „Žvaigždė sulos ąsotyje“ (1997), „Vėjas alėjoj“ (2006), „Su vėju už parankės“ (2011)…
Jeigu nustotume vaidinti save
Rinkinys „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji itin ryškų, savitą braižą turinčios jaunos poetės Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987) eilėraščių knyga. Tai knyga-konceptas, kurioje ne tik eilėraščiai. Laimos Stasiulionytės nuotraukos, estetiškai artimos tekstams, kuria pridėtinę prasmės vertę. Šiais skaitmeniniais laikais knyga turi būti ne tik gera, bet ir graži. Tai privaloma, kad būtų verta ją turėti. O šitą tikrai verta. Man visada…
Undinės Radzevičiūtės kūryba (I): nustebink skaitytoją
Pirmojoje knygoje Undinė Radzevičiūtė patraukė skaitytojų dėmesį savo tiesmuku ir provokuojančiu tonu. Ji tai padarė jau nuo pat viršelio rėždama į akis, kad nemylėjo lietuvių kalbos, jos komisijos, nerašo darbininkų klasei ir pan.
Apie karą ir kariaujančiuosius
Prisipažinsiu, ilgai galvojau, kaip nusakyti Tomo Vaisetos romano „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ kvintesenciją. Kūrinys negreitai perskaitomas – jis neleido nušauti nė vienos varnos, reikalavo viso mano dėmesio, ir, Dievas mato, skaičiau kelis sykius. Atidengiant kontekstą po konteksto, intertekstą po interteksto užplūdo minčių lavina, prisidėjo dar savos aliuzijos – patekau į šiokią tokią kebeknę. Man šis romanas yra apie vieną…
Hipsteriai atbėga atidunda
Nors akciją „Metų knygos rinkimai“ laikau šiek tiek vaikų žaidimais (deja, kartais ir profesionalai į ją pasižiūri kaip vaikai – nuoširdžiai nuliūsta nepakliuvę, organizuoja balsavimo lenktynes, įtiki, kad dėl akcijos gaunamas dėmesys yra gėris)…
Į odą, į paširdžius, į smegenis
Kraujo lašas knygos viršelyje toks tikroviškas, kad beveik norisi paseilinti pirštą ir nuvalyti. Taip dramatiškai nukritęs tarp pieštinių skylučių popieriuje, kad norisi arba iš nejaukumo nusipurtyti, arba įjungti cinizmo režimą ir šyptelėti. Toks gaivališkas – gyvenimas ir mirtis viename, – kad stabteli prieš skaitydamas pirmą eilėraštį: juk jau stipru, jau duria. Pabado ir šio, trečiojo, Dainiaus Gintalo eilėraščių rinkinio epigrafai:…
