Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ ypatinga tuo, kad greta eilėraščių regime bendrą knygos nuotaiką atspindinčias Laimos Stasiulionytės nuotraukas. Šis rinkinys pakviečia į žodžio ir vaizdo meditaciją, o jos ambivalentiškumas tik sustiprina įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poveikį.

„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.“